Įgyvendinant ES struktūrinių fondų priemonę Nr. VP3-1.4-AM-09-K „Visuomenės informavimo ir švietimo apie aplinką priemonių įgyvendinimas“ visuomeninė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ pradėjo įgyvendinti projektą "Energetinis auditas ir energijos taupymo galimybės mokyklose" (projekto kodas Nr. VP3-1.4-AM-09-K-02-035).

Projektu siekiama didinti mokinių informuotumą ir praktinius įgūdžius energijos taupymo, klimato kaitos srityje. Projekto metu rengiamos metodinės priemonės bei edukaciniai seminarai mokiniams energijos išteklių, jų naudojimo įtakos klimato kaitai, energijos sunaudojimo mokykloje audito atlikimo temomis. Projekto trukmė - 19 mėn.

Siekiant propaguoti darnų ir taupų energetinių išteklių naudojimą bei mažinti jo įtaką klimato kaitai, projekto metu mokiniai informuojami apie energijos išteklius, jų naudojimo įtaką klimato kaitai, energijos sunaudojimo mokykloje audito atlikimo galimybes. Projekto metu rengiamos metodinės priemonės bei seminarai, susidedantys iš teorinės ir praktinės dalies. Praktinės seminaro dalies metu moksleiviai mokomi, kaip praktiškai naudotis matavimo prietaisais - elektros energijos matuokliais, infraraudonųjų spindulių termometrais bei apšvietimo matuokliais, kaip atlikti mokyklos patalpų ir prietaisų energetinį auditą, kaip registruoti gautus duomenis ir kaip naudojantis gautais duomenimis parengti ir plėtoti konkrečiai mokyklai tinkamą energijos taupymo modelį (strategiją).

Projekto "Energetinis auditas ir energijos taupymo galimybės mokyklose" (projekto kodas Nr. VP3-1.4-AM-09-K-02-035) įgyvendinimui suteiktas dalinis finansavimas iš Europos regioninės plėtros fondo.

Achilo kulno papėdėje:

apmąstymai apie atominę energetiką

prof. Česlovas KALENDA

Branduolinė nelaimė Japonijoje atgaivino intensyvius ginčus dėl atominės energetikos perspektyvų: plėtoti ją ar visai jos atsisakyti? Pirmoji atominė elektrinė pradėjo veikti Obninske, netoli Maskvos, 1954 metais. Netrukus, 1956 metais, buvo paleista į darbą atominė elektrinė Didžiojoje Britanijoje, o 1957 – JAV. Nors pavojų keliantys įvairūs incidentai atominiuose objektuose prasidėjo nuo pat šios pramonės srities pradžios, t. y. XX a. viduryje, bet ryškesni visuomenės protestai prieš atominę energetiką kilo po Černobylio AE avarijos.

Atominė energetika: už ir prieš?

1986 m. balandžio 26 d. sprogo ketvirtasis Černobylio AE blokas. Tai buvo viena didžiausių praėjusio šimtmečio technogeninių katastrofų. Didžiulės Ukrainos, Baltarusijos ir Rusijos teritorijos buvo užkrėstos radioaktyviomis nuosėdomis. Radioaktyvūs debesys apgaubė daugelį Europos šalių, pasiekė net Norvegiją ir Suomiją. Į atmosferą buvo išmesta keli milijonai kubinių metrų dujų su radioaktyviomis dalelėmis, kurių kiekis daug kartų viršijo Hirosimos ir Nagasakio lygius. Černobylis tapo užnuodytos ir negyvenamos žemės simboliu.

Dėl Černobylio katastrofos sveikatos sutrikimų patyrė ir vėliau mirė per 8 tūkstančius žmonių (neoficialiais duomenimis, beveik dvigubai daugiau). Užregistruota 2 tūkstančiai skydliaukės vėžio atvejų. Užterštose teritorijose gimimų sumažėjo dvigubai, keliais metais sutrumpėjo gyvenimo trukmė. Pasaulis pasijuto sėdintis ant ugnikalnio viršūnės.

2000 m. gruodžio 15 d. galutinai išjungtas Černobylio AE trečiasis reaktorius. Taip ši elektrinė nustojo veikti. O kiek dar tęsis šio liūdnai pagarsėjusio atominio monstro sukelti padariniai?

Černobylio reaktoriaus sprogimas ir nuogąstavimai dėl galimų panašių incidentų ateityje, be abejonės, turėjo įtakos, priimant sprendimą uždaryti Ignalinos AE.

Ignalinos AE statyba prasidėjo 1973 m., nepaisant akademinės visuomenės protestų. 1983 metų pabaigoje pradėjo veikti pirmasis blokas, 1987 m. – antrasis. Elektrinėje buvo sumontuoti RBMK-1500 tipo reaktoriai, t.y. tokio pat tipo kaip ir Černobylyje, nors saugumo sistema vėliau, elektrinei tapus nepriklausomos Lietuvos valstybės objektu, buvo žymiai patobulinta. Tačiau nemažos dalies mokslininkų ir kitų visuomenės sluoksnių nerimas tiek dėl atominių jėgainių apskritai, tiek dėl Ignalinos AE išliko. Šie motyvai, Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, tapo svarbiausiu argumentu įsipareigoti uždaryti Ignalinos AE. 2004 m. gruodžio 31 d. buvo visam laikui išjungtas pirmasis reaktorius, 2009 m. gruodžio 31 d. – antrasis.

Achilo kulnas

Radioaktyviosios atominių jėgainių atliekos nepatenka į orą. Jos surenkamos į konteinerius ir saugomos izoliuotos. Tai sudaro ištisą industrijos šaką, reikalaujančią didelio atsakingumo ir tikslumo. Visgi uždavinys patikimai apsisaugoti nuo neigiamo jų poveikio kol kas neišspręstas. Kaip tik dėl šios blogybės Austrija netgi visai atsisakė atominės elektrinės. Ypač nemažas galvosūkis yra didelio aktyvumo radioaktyvios atliekos.

Radioaktyvios atliekos - atominės energetikos Achilo kulnas, t.y. silpnoji vieta. Ši problema vis paliekama ateities kartoms. Kyla moralinė dilema: atominę energiją naudojo dabartinės kartos savo gerovei kurti, o šios gerovės negatyvūs šalutiniai padariniai užkraunami ant būsimųjų kartų pečių – ar tai teisinga?

Situacija panaši į pasaką: mes paleidome į pasaulį radioaktyvųjį džiną, nesuvokdami jo laisvės pasekmių, o vėliau paaiškėjo, kad nesugebame jo valdyti.

Kaip su šia problema dorojasi Lietuva? Šalia Ignalinos AE statomas atliekų laidojimo kapinynas. Jame bus laikomos tik kietos arba sukietintos trumpalaikės mažo ir vidutinio aktyvumo radioaktyvios atliekos. Pirmuosius 100 metų jos bus stropiai prižiūrimos. Po 300 metų atliekų aktyvumas natūraliai sumažės ir nekels pavojaus nei žmonėms, nei aplinkai. Panašūs kapinynai veikia JAV, Ispanijoje, Prancūzijoje, Ukrainoje, Rusijoje ir kt. Tai paviršiniai kapinynai. Tik Švedijoje radioaktyvių atliekų kapinynas yra po jūros dugnu.

Atominės energetikos kaina

Iki šiol atominės elektrinės buvo tik statomos, bet juk reikės šiuos įrenginius ir demontuoti, kai pasibaigs jų eksploatavimo laikas. Lietuvoje šis procesas jau prasidėjo. O kada pasibaigs?.. Tada ir paaiškės tikroji atominės energetikos kaina. Gal demontavimas bus brangesnis už visą šių jėgainių pagamintą energiją?

Branduolinio objekto eksploatavimo nutraukimas – tai ilgas ir daug išlaidų reikalaujantis procesas. Priklausomai nuo eksploatavimo nutraukimo strategijos, tai gali užtrukti apie 30 metų, kai radioaktyvūs įrenginiai pradedami išmontuoti tuoj pat po sustabdymo, arba 60–100 metų, kai didelio radioaktyvumo įrenginių demontavimas atliekamas praėjus gana dideliam laiko tarpui (30–70 metų), siekiant, kad dėl natūralaus skilimo sumažėtų tų įrenginių radioaktyvumas.

Tiesa rūsti, tad negalime pamiršti, kad mes gyvename ne griežtai determinuotame mechaniniame, o tikimybių pasaulyje, kuris dabar ypač neramus, apimtas krizių ir konfliktų, stichijos siautėjimo. Niekas nėra apsaugotas nuo įvairių atsitiktinumų, žmonių silpnybių, kurie atominės energetikos srityje gali būti lemtingi ir nepataisomi. Taigi nesame garantuoti, kad žmonija, pasiekusi laikiną pergalę ir gerindama savo buitį, nepatirs pralaimėjimo platesniu – būties – požiūriu. Hirosima ir Nagasakis, Černobylis, Fukušima – pakankamai svarūs argumentai, bylojantys, jog žmogus, paviršutiniškai mąstydamas apie gėrio ir blogio kategorijas ir siekdamas vien techninės galios didinimo, sukuria planetoje mirtiną pavojų. Atominė elektrinė – tai atominė bomba, gaminanti elektrą, sakė fizikas P. Kapica. Branduolinių nelaimių jau įvyko bent dešimtyje šią industriją plėtojančių valstybių

Žmonija susidūrė su dilema: atsisakyti branduolinių jėgainių ir energiją gamintis kitokiu būdu ar rizikuoti, eksploatuojant atomines elektrines ir branduolines atliekas saugant specialiose vietose? Kas geriau?

Šiuo klausimu nėra vienos nuomonės. Daugelis mokslininkų atominę energiją laiko neišvengiama. Suprantama, atominė energetika reikalauja aukštos technologinės kultūros. To galima pasiekti. Kartu mokslininkai nepervertina atidirbusio AE kuro radioaktyvumo pavojaus. Deja, tam tikras rizikos laipsnis visuomet išlieka, o tikroji padėtis paprastai paaiškėja tik įvykus nelaimei, iki kurios informacija neretai slepiama nuo visuomenės.

Kita vertus, problemiški ir kiti energijos gaminimo būdai. Deginant naftą ar dujas šiluminėse elektrinėse teršiama atmosfera, kenkiama sveikatai, stiprinamas šiltnamio efektas, keičiamas klimatas.

Siekiant išsaugoti švarią aplinką, vis didesnis dėmesys skiriamas alternatyviesiems, arba atsinaujinantiems, energijos šaltiniams. Iš jų ženkli vieta tenka vandens energijai. Bet hidroelektrinių statyba, upių užtvenkimas, dugno gilinimas ir kiti darbai trikdo normalų vandens tekėjimą, upių gyvūnijos gyvenimą. Visa tai kuria nepalankią ekologinę situaciją. Hidroenergetika ekologiškai pranaši globaliu požiūriu, o lokaliai - ji turi neigiamybių. Kita vertus, hidroelektrinių užtvankos duoda ir naudos: susidaro palankios sąlygos drėkinimui, laivybai, žūklei, rekreacijai. Todėl daug hidroelektrinių statoma Vakarų Europoje, Turkijoje, Japonijoje. O JAV jų atsisakoma. Beje, hidroelektrinių demontavimas irgi labai brangus.

Ekologiškai švariausia yra vėjo, tiesioginė saulės ir geoterminė energija. Daug vėjo jėgainių pastatyta JAV, Vokietijoje ir kitose ES šalyse. Tiesa, žmonės skundžiasi, kad vėjo malūnai gadina peizažą, užstoja erdvę, išbaido ir žaloja paukščius. Bet tai yra mažesnis blogis nei įprastinių elektrinių skleidžiama tarša.

Daugelyje šalių nauji namai neįsivaizduojami be saulės kolektorių ant stogų. Saulės baterijomis gali būti varomi ir automobiliai. Vokiečių mokslininkas Feliksas Paturis saulę pavadino kelrode žvaigžde energetikos padangėje. Ar tai ne pranašiški žodžiai?..

Beje, saulė – taipogi branduolinis reaktorius, bet, laimei, ji labai toli. Jos radioaktyvias daleles išsklaido kosmoso platybės, jas sulaiko ozono sluoksnis. Žinoma, tam tikra dalis tenka ir mums, bet tai natūralus radioaktyvus fonas.

Saulės, vėjo, žemės gelmių energija, biokuras – štai kas gera Lietuvai.

Radiacija – baisesnė už baisiausią okupaciją

Japonijoje, labiausiai technologiškai išsivysčiusioje šalyje, įvykusi Fukušimos atominės elektrinės avarija sukėlė visame pasaulyje nerimstančias diskusijas dėl atominių elektrinių saugumo. Iš naujo peržiūrimi esamų ir planuojamų AE projektai, kuriami nauji AE apsaugos modeliai. Nemažai pasaulio šalių stabdo nepatikimas branduolines jėgaines ir tikrina jų saugumą bei įšaldo savo branduolinės energetikos plėtros programas. Po avarijos Japonijoje vis daugaiu žmonių pasisako prieš branduolinės energetikos plėtojimą. Ir tik Baltarusijos, Rusijos ir Lietuvos politikai, nekreipdami dėmesio į tragiškus katastrofos Japonijoje padarinius, garsiai kalba apie naujų atominių elektrinių statybą.Visos trys elektrinės planuojamos istorinėse baltų žemėse, kuriose po rimtos avarijos žmonės negalėtų gyventi 250 tūkstančių metų. Istorija nežino baisesnio okupanto už radiaciją.

Per istoriją įvykusių AE avarijų analizė formuoja naujas branduolinės energijos gamybos saugumo koncepcijas. Specialistai teigia, kad grėsmę atominių elektrinių saugumui kelia šiandieninių technologijų netobulumas, o taip pat ir žmogiškasis faktorius, kurį aiškiai apibrėžti ir įvertinti yra sudėtinga. Kiekviena AE katastrofa branduolinės energijos tyrimams pateikia naujų faktų, taip pat meta naują iššūkį užtikrinti didesnį branduolinių reakcijų valdymo ir kontrolės saugumą.

Vertėtų užduoti klausimą – ar ne per didelė šio technologinio tobulėjimo kaina? Dar reikšmingesnis būtų ne kiekybinis, o kokybinis požiūris, keliant branduolinės energijos gamybos humaniškumo klausimą. Pasauliui ne kartą teko įsitikinti, kad atominės energijos gamybos technologija netikėtai gali virsti branduoliniu ginklu, nukreiptu prieš patį žmogų. Branduolinė energetika yra akivaizdus žmogaus kūriniuose aptinkamo gyvybės pratęsimo ir destrukcijos dvilypumo pavyzdys tiek erdvės, tiek laiko požiūriu.

Kokiais principais vadovaujasi priimantieji sprendimus siųsti žmones likviduoti avarijos padarinius į patį katastrofos židinį? Taip pat sunku suvokti, kokių jėgų vedini žmonės sutinka rizikuoti savo sveikata ir gyvybe, bandant kontroliuoti katastrofą? Sovietmečiu, likviduojant Černobylio AE pasekmes, nebuvo pasirinkimo. Buvo neginčytinas įsakymas. O ir tiesa apie tokios avarijos pavojingumą buvo slepiama nuo pasaulio. Kyla klausimas, ką apie realią situaciją žinojo tie, kurie nuvykę stabdyti radiacijos sklidimą į aplinką, žuvo baisioje agonijoje? Jei apie tokį likimą būtų žinoję dar prieš statant AE, ar jie pritartų energetinei nepriklausomybei, gaminant elektros energiją branduolinėse jėgainėse?

Šiandien informacijos trūkumu neturėtume skųstis (kitas klausimas dėl jos patikimumo). Tie, kurie šiandien dirba AE avarijos padarinių likvidavimo darbus, tikriausiai yra labai aukšto sąmoningumo žmonės, rizikuojantys savo sveikata ir gyvybe dėl kitų. Norėtųsi tikėtis bent dalelės tos atsakomybės iš siekiančiųjų „energetinės nepriklausomybės“, kurią jie galėtų pademonstruoti tiesiog sąmoningai vengiant įstumti žmoniją į tokį pavojų.

Viso pasaulio žalieji nepritaria atominių elektrinių statybai ir eksploatavimui. Avarijos atveju žala padaroma ne vienai valstybei, bet ir kaimynėms. Kita priežastis yra aplinkos teršimas, išgaunant ir sodrinant branduolinį kurą. Apie tai branduolinės energetikos šalininkai linkę nutylėti. Reiktų nepamiršti atitarnavusių AE uždarymo ir panaudoto branduolinio kuro saugojimo klausimo. Branduolinio kuro atliekų saugojimo problema kol kas apskritai neišsprendžiama. Dabartiniai branduolinės energijos gamybos procesai neleidžia įgyvendinti tolydumo principo.Vargu, ar atominių elektrinių statybų iniciatoriai sugebės užtikrinti švarią ateitį. Už atominių elektrinių „pigią“ energiją labai brangiai sumokės ateinančios kartos, kurioms reikės rūpintis elektrinių uždarymu ir branduolinių atliekų saugojimu ne vieną tūkstantį metų. Rimtos avarijos atveju ateities kartoms paliktume didžiules radioaktyvias negyvenamas teritorijas.

Lietuva susitelkė svarstymams apie japonų padarytas klaidas ir kaimynų neatsakingumą, rengiant AE projektus. Energetikos ministras A. Sekmokas paslaptingai kalba apie slaptus „svertus“, priversiančius kaimynus prisiimti atsakomybę už planuojamas AE statybas. Ar negalėtų tas svertas būti savo pačių AE projekto atsisakymas, šitaip priimant atsakingą ir humanišką sprendimą tiek Lietuvos gyventojų, tiek kaimynų atžvilgiu?

Šie pamąstymai dėl žaliųjų judėjimo perspektyvų pajūryje gimė ne iš gero gyvenimo. Kaskart ateinant į „Žvejonę“ ir matant tik minimalius vegetavimo požymius darosi liūdna. Kur tas įprastinis jaunimo šurmulys ir sveikas protesto akcijų planavimo nerimas? Kur pulkai „žalių“ merginų ir vaikinų, palinkusių prie kompiuterių ar prie protesto akcijų plakatų?

Štai kodėl nusprendžiau truputį „pastrateguoti“ ir pamąstyti, kur mes einame ir ką ten norime rasti. Visi matome, kokie spartūs socio-demografiniai pokyčiai vyksta dabar Lietuvoje. Emigruoja aktyviausia visuomenės dalis. Taigi, vėl tampa aktualūs XIX a. inteligentų esminiai klausimai: „Kas kaltas“ ir „Ką daryti“. Pamėginkime paanalizuoti situaciją ir paieškoti XXI a. vertų sprendimų.

Išeities teiginiai analizei ir kritikai:

Šiuos išeities teiginius noriu paryškinti trimis pastebėjimais.

Pirmas pastebėjimas: paraginau „Žvejonės“ tarybos narius iš pasiūlytų 10-ies klubo ateities veiklos alternatyvų pasirinkti po tris ir apsispręsti, ką mes toliau veikiame (elementarus pradinis strateginės analizės veiksmas). Deja, siūlymas buvo arba ignoruojamas, arba nesuprastas. Ką gi, toliau sklandome padebesiais, stovėdami basi ražienoje šaltyje. Kaip sakė Mikė Pūkuotukas, kai nežinai kur nori nueiti, niekur nenueisi...

Antras pastebėjimas: „Žvejonės“ klubo patalpos, vienok, nėra nugyventos. Klubo jaunimas bent jau apsikuopia, išskyrus Užgavėnes, Jonines, Žolines, Klaipėdos pilies džiazo festivalį, Jūros šventę ir kitas „Žvejonės“ mylimas šventes, kuomet sulaukiama itin daug svečių. Gal net per daug sulaukiama...

Trečias pastebėjimas: Klubo įstatų perregistravimas ir narių suregistravimas trunka jau penktą mėnesį...

Remiantis šiais pastebėjimais, noriu paviešinti keturis esminius pamintijimus, kurie (turiu šiek tiek vilties) galėtų pagyvinti diskusiją dėl žaliųjų judėjimo perspektyvų pajūryje.

Pirmas pamintijimas: Reikia Klaipėdos rašantiesiems, kurie neabejingi aplinkosaugai, t.y., Erlandui Paplauskiui, Gintarui Grajauskui, keliems kitiems, ypač jaunimui, suteikti po skiltį kiekviename „Žaliosios Lietuvos“ numeryje. Laisva tema. Gautųsi mėnesinis vieno puslapio „Pajūrio žaliųjų balsas“. Jei tokia iniciatyva pasirodytų perspektyvi, tuomet galima būtų imti reikštis ir plačiau (delfyje, bernardinuose, dar kur kitur). Nes „spauda yra kolektyvinis organizatorius“, pasak V. Lenino.

Antras pamintijimas: Reikia nusiraminti, kad nėra aktyvaus jaunimo ir vis didėja amžiaus atotrūkis tarp potencialaus „žalio“ jaunimo ir „senukų“. Juk jei atsirastų bent vienas jaunas žmogus spindinčiomis akimis, jis galėtų viską apversti aukštyn kojomis. Net ir Klaipėdoje yra viltis, kad tokių gali atsirasti. Nes tai – 200 tūkst. gyventojų pajūrio miestas su universitetu ir laisva dvasia (vienas iš 20-ies Europos Sąjungos „Baltijos miestų“, kartu su Gėteborgu, Rostoku ir Gdansku).

Dar apie 130 tūkst. žmonių į Klaipėdą „gravituoja“ (čia dirba arba mokosi). Taigi, tinkamai viską organizavus, iš šio trečdalio milijono atsirastų keletas dešimčių aktyvistų, pasiryžusių dirbti žaliai idėjai.

Trečias pamintijimas: Visus jėgų likučius būtina sutelkti į „Žvejonės“ ketvirtadienių išsaugojimą. Labai gerai, kad Algirdas Švanys ėmėsi iniciatyvos juos puoselėti. Jei „žalieji“ žmonės žinos, kad bent ketvirtadieniais klubas gyvas ir įdomus, lengviau ras kelią čionai. Tačiau būtina kuo plačiau reklamuoti ir propaguoti „Žvejonės“ ketvirtadienius, ypač šiuolaikinėmis priemonėmis ir virtualiuose socialiniuose tinkluose (ne vien tik facebook‘e). Kažkas turėtų užsiimti ketvirtadienių patrauklumo stiprinimu. Kas?...

Ketvirtas pamintijimas. Niekas kitas taip nesužadina ir nesuvienija žaliųjų kaip sėkminga protesto akcija. Deja, niekas kitas taip nesuskaldo žaliųjų ir nenumuša jų ūpo kaip nesėkminga protesto akcija. Tuo metu, kai visų dėmesys Klaipėdoje nukrypo į atliekų deginimo gamyklos statybą, patyliukais stumiamas „Klaipėdos naftos“ plėtros į Melnragę klausimas. Klaipėdos uosto krova tuoj pasieks tą ribą, už kurios reikės apsispręsti, ar statyti naują giliavandenį uostą ir pilti fantasmagorišką „pramogų salą“ ties Antrąja Melnrage. Kažkas nori iššaudyti briedžius Kuršių nerijoje ir pastatyti naują žvejų uostą Nemirsetoje. Visos šios problemos reikalauja aktyvaus pajūrio žaliųjų įsikišimo. Sutelktų, sąmoningų ir motyvuotų žaliųjų. Spindinčiomis akimis.

Aplinkos ministerija 2010 m. pradžioje įteikė Seimui Miškų įstatymo pataisas, kuriose pagal Konstitucinio teismo rekomendacijas buvo pateikti siūlymai kokiais išimtinais atvejais miško žemė gali būti pakeista kitomis naudmenomis. Šios pataisos nebuvo rimčiau svarstomos ir praeitų metų pabaigoje Seimui skubos tvarka buvo įteiktos “patobulintos” Miškų įstatymo pataisos, pagal kurias miško žemės pakeitimas kitomis naudmenomis taptų ne išimtimi, o taisykle.

Siūlome tokius siūlomų pataisų pakeitimus ir patikslinimus:

1. Atsisakyti siūlomo 2 straipsnio pirmos dalies pakeitimo, kur siūloma pakeisti miško sąvoką, mišku laikant ne mažesnį kaip 0,5 ha plotą , o ne 0,1 ha plotą kaip yra pagal iki šiol galiojusį Miškų įstatymą. Dauguma nedidelių agro- miškelių, kurie vaidina ypatingai svarbų ekologinį vaidmenį, buvo sunaikinti masinės kolūkinės laukų melioracijos metu, todėl dar išlikę turėtų būti ypatingai saugomi. Kadangi išlikusių mažų miškelių, kurių plotas iki 0,5 ha, priskaičiuojama apie 7-8 tūkst. ha, šių miškelių pervedimas į kitas naudmenas (želdinius) neatitinka nei valtybės nei visuomenės interesų, ženkliai sumažintų Lietuvos miškingumą ir negali būti traktuojama kaip būtina išimtis.

2. Siūlomuose 4 straipsnio3 dalies pakeitimuose ir papildymuose numatoma daug atvejų kada leidžiama skaidyti miško valdas kai jos tampa mažesnės nei 5 ha. Mūsų nuomone toks ir taip labai smulkių privačių miško valdų tolesnis smulkinimas dar labiau pablogintų ūkininkavimo jose sąlygas ir neatitinkla Valstybės interesų. Tačiau turint omenyje, kad dauguma kolektyvinių miško valdų nebuvo atskirtos ne dėl bendrasavininkų kaltės ir dabar tai dažnai tampa rimta kliūtimi tvarkant šiuos miškus, neprieštaraujame tokių kolektyvinių valdų atidalinimui, bet su sąlyga, kad padalinti kolektyvines miško valdas būtų leista tik žmonėms, kuriems tiesiogiai tokios valdos buvo gražintos, o ne tokią valdą perpirkusiam naujam šeiminikui. Kadangi nauji šeimininkai tokias kolektyvines valdas nusiperka kaip vientisą sklypą, esant vienam tokios kolektyvinės valdos savininkui jokių nepatogumų dėl miško tvarkymo nebelieka. Tokiam požiūriui buvo pritarta ir per neseniai Prezidentūroje vykusį pasitarimą, kuriame be Prezidentės patarėjų, NVO atstovų, Aplinkos ministerijos atstovų, dalyvavo ir miško savininkų asociacijos atstovai.

3. Siūlomose 11 straipsnio pataisose 7 punkte numatoma išimties tvarka leisti atstatyti buvusias sodybas miško žemėse. Pritariame, kad pokario prievartinės kolektyvizacijos metu nukeltos ir mišku apželdintos sodybos būtų atstatytos, bet tokia teisė gali būti suteikiama tik šių sodybų savininkams ir jų tiesioginiams palikuonims, o ne šias miško valdas perpirkusiems asmenims. Tokiai pozicijai buvo pritarta ir aukščiau minėto pasitarimo Prezidentūroje metu. Šios pozicijos esmė yra tokia:

- teisėtus lūkesčius atstatyti savo tėvų ir senelių per prievartą nukeldintas ir mišku apželdintas sodybas gali turėti tik patys tokių sodybų savininkai ir jų tiesioginiai palikuonys.

- žmonės, perpirkę šias miško valdas, pirko jas kaip miško žemę ir jokiuose nei anksčiau galiojusiuose nei dabartiniuose įstatymuose ar poįstatyminiuose dokumentuose nėra net užsimenama apie galimybę atstatyti ten kažkada buvusias jiems svetimas sodybas, todėl jokiems teisėtiems lūkesčiams atsirasti nebuvo ir nėra pagrindo.

4. Visiškai nepriimtinu laikome 11 straipsnio pataisose 8 punkte siūlomą įteisinti 0,2 ha ploto namų valdų formavimą privačiose miško valdose. Tai ne tik sudarytų teisines prielaidas dešimčių tūkstančių hektarų miškų sunaikinimui, vandens telkinių taršos didinimui, bet ir galutinai suvaržytų Lietuvos žmonių galimybes prieiti prie tinkamiausių poilsiui vandens telkinių ir kitų gamtos vertybių. Prezidentės patarėjos konstitucinės teisės klausimais nuomone, šitokia pataisa visiškai nesiderina su Konstitucinio teismo išaiškinimu dėl miško žemių pakeitimo kitomis naudmenomis tik išimtinais atvejais. Tokią poziciją palaikė ir Aplinkos ministerijos atstovai.

5. Nepritariame ir 11 straipsnio pataisų 9 dalyje suformuluotai išimčiai, kai miško žemei paverčiamai naudingų iškasenų karjeru nereikalaujama kompensacijos nei už prarastą medienos prieaugį, nei už prarastas kitas miško funkcijas, o užtenka pasižadėjimo išeksploatuotą karjerą apželdinti mišku. Tai iš tikrųjų nelygiaverčiai mainai. Tokiai pozicijai Prezidentės patarėjai taipogi pritarė.

Valstybiniai miškai - podukros vietoje?

Visi vaikystėje esame girdėję kokią nors pasaką apie piktąją pamotę, kuri labai mylėjo ir lepino savo dukrą, bet visaip engė ir išnaudojo podukrą. Nors podukra buvo rūpestinga, darbšti – plušėdavo nuo aušros iki sutemų, bet vis tiek niekaip negalėjo įtikti pamotei, kuri dažnai dar būdavo ir ragana. Ir ko daugiau gali tikėtis iš raganos? Pasaka – tai pamokantis fantastinis kūrinys, kurio potekstėje visada galima įžvelgti glaudžias sąsajas su realiu gyvenimu, morale, dvasinėmis vertybėmis. Pasakų pabaiga beveik visada būna laiminga, o skriaudžiamieji tampa laimėtojais. Ką tai turi bendro su miškais? Ogi tai, kad valstybė su valstybiniais miškais elgiasi kaip ta pasakų pamotė su podukra. Nors oficialiai pripažįstama, kad valstybinių ir privačių miškų tvarkymui turi būti keliami tie patys reikalavimai, tačiau realybėje taip nėra. Valstybiniams miškams užkrauta gausybė įvairiausių prievolių, jie griežčiausiai kontroliuojami, o privatiems miškams greitai gali nebelikti jokių reikalavimų ir jokios kontrolės.

Tautvydas Trumpa,

ŽL korespondentas

Oligarchų samdiniai mojuoja kirviais

Yra tokia Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA), kuri, kaip teigia jos kūrėjai, šiuo metu vienija apie 2 proc. privačių miškų savininkų (5000 iš 240 000). Kiek narių yra iš tikrųjų – vienas Dievas žino, nes niekas iš mano pažįstamų, turinčių miško, nėra šios organizacijos narys ir beveik nieko apie ją nėra girdėjęs. Bet nuo pat susikūrimo pradžios 1993 m. LMSA aktyvistai visada labai daug pretenzijų reiškė valstybei ir valstybiniam miškų sektoriui. Kuo toliau – tuo akivaizdžiau, kad ne dėl privačių miškų savininkų švietimo, ekologinio sąmoningumo kėlimo, kooperacijos skatinimo ar smulkiųjų miško savininkų interesų gynimo buvo sukurta ši organizacija. Gerai pastudijavę LMSA veiklą bei narių sąrašą suvoksite, kodėl šios organizacijos veikėjai taip įnirtingai ragina intensyvinti valstybinių miškų kirtimą, didinti kirtimus valstybės saugomose teritorijose, „reformuoti“ (tiksliau – sugriauti) valstybinę miškų valdymo sistemą, privatizuoti valstybinius miškus ir pan. Kaip teigiama LMSA tinklapyje „LMSA nariais yra 13 miško savininkų kooperatyvų ir įmonių, asociacijos veikloje dalyvauja 11 bendradarbiaujančių su LMSA įmonių. LMSA tinklo bendrovės jau tapo stambiausiu partneriu medienos pramonei privačių miškų sektoriuje. 2004 m. miško savininkų kooperatyvų ir įmonių konsoliduoti medienos pardavimai viršijo 400 tūkst. m³, kas sudaro 17 proc. iš privačių miškų teikiamos medienos, arba 7 proc. visos medienos pasiūlos Lietuvoje“. Taigi, LMSA labiau domina miškų kirtimas ir prekyba mediena, o privačių miškų savininkų interesų gynimas tėra priedanga. LMSA tinklo bendrovės daugiausia užsiima miško kirtimu valstybiniuose ir privačiuose miškuose, taip pat nenukirsto miško pirkimu ir medienos pardavimu. O kai kurias su LMSA bedradarbiaujančias ir medienos perdirbimu bei šilumos gamyba užsiimančias įmones galėtume priskirti labai turtingoms oligarchinėms struktūroms. Štai kodėl LMSA vadukai taip aistringai ragina kirsti kuo daugiau miškų ir koneveikia gamtosaugininkus bei saikingai miškus kertančius miškininkus. Matyt, Lietuvos Prezidentė yra teisi, sakydama, kad Lietuvą valdo oligarchai – šiemet valstybinių miškų kirtimų apimtys yra žymiai padidintos.

Gaižus kniaukimas

Visa LMSA veikla pagrįsta įkyriu verkšlenimu, kad skriaudžiami privačių miškų savininkai ir nuožmiu reikalavimu jiems išskirtinių teisių bei laisvių. Gerai prisimenu, kai LMSA pirmininkas A. Gaižutis postringaudavo, jog miškų urėdijos ir privačių miškų savininkai yra konkurentai, todėl miškininkai negali vykdyti net menkiausios privačių miškų kontrolės. O Vokietijoje ir šiandien miškininkai kontroliuoja privačius miškus, ir niekas ten nemato dėl to problemų. Tenykščiai miškininkai kontroliuoja net privačių medelynų veiklą, užauginamų miško sodmenų kokybę. Bet Lietuva – ne Vokietija, čia mat miškininkai gali specialiai žlugdyti konkuretus, privačių miškų savininkus, todėl Lietuvoje miškų kontrolės funkcijos buvo perduotos Aplinkos ministerijos regioninams aplinkos apsaugos departamentams. Atrodytų, kad viskas puiku: kontrolė vienoda ir valstybiniams, ir privatiems miškams. Bet vėl pasigirdo gaižus kniaukimas, kad reikia keisti Miškų atkūrimo ir įveisimo nuostatus, nes labai jau nepatogioje padėtyje atsidūrė miškų inspektoriai ir privačių miškų savininkų vardu besidangstantys bei neaiškių tikslų siekiantys veikėjai. Tapo akivaizdu, kad didelė dalis privačių miškų arba visai neatkuriami, arba labai prastai atkuriami. Vieša paslaptis, kad daugumą atkurtų (iš tikrųjų neatkurtų) privačių miškų būklę būtų reikėję vertinti nepatenkinamai. O juk kiek LMSA aktyvistai triūbyjo, kad privatūs miškai tvarkomi geriau, privatininkai ūkininkauja efektyviau ir pan. Todėl rastas saliamoniškas sprendimas – taip pakeisti Miškų atkūrimo ir įveisimo nuostatus, kad ir nieko nedarant, atrodytų, jog privatūs miškai tvarkomi pavyzdingai!

Valstybiniai ir privatūs miškai skiriasi tik nuosavybės forma. Jeigu į mišką žiūrėsime kaip į ekosistemą, tai nėra jokio skirtumo tarp privačių ir valstybinių miškų. Tad ir jų tvarkymas turi būti vykdomas pagal tas pačias taisykles. Nuostatai yra vieni, bet dalis reikalavimų privatiems miškams negalioja... Tai kaip čia yra su lygiateise konkurencija, p. Gaižuti? Žinovai sako, kad pradžioje reikalavimai buvo vienodi, bet prieš 10 metų pradėtos daryti išimtys. Šiuo metu iš 40-ies Nuostatų punktų net 17 yra neprivalomi privačių miškų savininkams.

„Reikalavimai valstybinių miškų atkūrimui yra labai aukšti, - sako Jurbarko miškų urėdijos urėdas Faustas Bakys. - Pavyzdžiui, atvažiuoja miškų kontrolieriai į atkurtą valstybinį mišką: puikus jaunuolynas, medžių įvairovė, bet hektare miško randama ne 3000 medelių, o 2950, ir miško atkūrimas vertinamas nepatenkinamai“.

Netikėtas privačių miškų atkūrimo „pagerėjimas“

Negalima teigti, kad visi privačių miškų savininkai neatkuria miško, jo neprižiūri, tačiau bendras vaizdas buvo ir tebėra labai prastas. Dauguma nieko nesodino, o jei ir pasodino, tai neprižiūrėjo: pasodintus medelius nustelbė žolės, krūmai, avietės, nugraužė žvėrys, kenkėjai ir panašiai. Net Seimo pirmininkė Irena Degutienė teigia: „Matau tą patį, ką mato ir dauguma žmonių: valstybės miškai tvarkomi daug geriau negu privatūs, kur, deja, neretai siekiama vieno tikslo – greito ir gausaus praturtėjimo“ („Artojas“, 2010 m., Nr.8).

„Miškininkai tikrai nelinki nieko blogo privačių mišikų savininkams, - sakė Jurbarko miškų urėdas. - Tiesiog miškininkai neįpratę miške matyti tokių vaizdų, nes jie gerai supranta, kad dėl to nukentės ateities miškai – bus daug krūmų, bet nebus medienos. Po karo viename hektare miško buvo 117 m³ medienos, o dabar – 240 m³. Tai pasiekta vadovaujantis miškininkystės mokslo pasiekimais, sodinant medžius kokybiškus sodmenis į jiems tinkamas augavietes, apsaugant juos nuo žvėrių ir kenkėjų, tikslingai ir laiku formuojant medynus, vykdant ugdomuosius kirtimus ir pan. O privačiuose miškuose dažnai gali pamatyti, kai medžiai auga ne savo augavietėse, pavyzdžiui, beržus augančius pušies augavietėje. Nebus ten našaus miško, ir nebus ten geros medienos. Pagal dabartinius reikalavimus taip atkurtas valstybinis miškas būtų vertinamas nepatenkinamai, o privatus – vadinamas atkurtu. Dėl to staiga prastai atkūrinėti privatūs miškai tapo „pavyzdingai“ tvarkomais“. Šia tema kai kurie miškininkai juokauja, kad miškų kontrolieriai valstybiniuose miškuose siekia surasti ką nors blogo (jei neras, sakys, kad blogai dirba), o privačiuose – ką nors gero.

Taigi, sveika konkurencija čia net iš tolo nekvepia. Pavyzdžiui, Nuostatų 8 punktas skelbia: „Paruošiant želdavietę ar želvietę miškui želdinti ar želti, nustatomas jos plotas ir, atsižvelgiant į jos sąlygas, nuleidžiamas paviršinis vanduo, pašalinami nepageidaujami medžiai ir krūmai, jų atžalos ir ataugos, taikomos priemonės miško kenkėjų ir grybinių ligų židiniams surasti, naikinti ir jų daromai žalai mažinti, biologinei įvairovei gausinti“. Bet šie reikalavimai privalomi tik valstybiniams miškams, o privačiuose miškuose nėra nei krūmų, nei kenkėjų, nei reikalo gausinti biologinę įvairovę.

Privačiuose miškuose taip pat neprivaloma vertinti ir miško želdinimo darbų kokybės, o štai valstybiniuose miškuose „miško želdinimo darbų kokybė vertinama pagal šiuos rodiklius: miško sodmenų kokybę, jų pasodinimo kokybę, želdinių tankį ir želdinių apsaugos kokybę“ (Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai, 27 p.). Tai kuo remiantis teigiama, kad pagerėjo privačių miškų atkūrimo kokybė, jei ta kokybė, apskritai, nevertinama? Valstybiniame miške kontrolieriai sodmenų aukštį matuoja su liniuote, suskaičiuoja kiekvieną medelį, o krūmais apaugusi privati kirtavietė nesismulkinant įvardijama kaip atkurta.

Privatininkai lepinami, miškų urėdijos skurdinamos

Jurbarko miškų urėdijos urėdo Fausto Bakio nuomone, nereikia realiai neįvykdomais biurokratiniais reikalavimais apsunkinti privačių miškų savininkų gyvenimo, tačiau negalima visko palikti savieigai, o tuo metu iki begalybės didinti reikalavimus valstybiniam miškų sektoriui. Privatūs miškai neturi pavirsti krūmynais – jie turi būti nors patenkinamai atkurti, kad ir ateities kartos galėtų džiaugtis miškais, o pramonė turėtų kokybiškos medienos. Privatininkai turi žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas. Pavyzdžiui, mokėti mokesčius už parduotą medieną. Kol kas šioje srityje – tamsus miškas. O naudojimasis miško keliais? Neteko girdėti, kad privačių miškų savininkai remontuotų miškų kelius. Pagaliau, nėra net įstatymų, kaip privatininkai galėtų tai daryti, jeigu ir norėtų. O LMSA nieko nėra padariusi, kad tokia tvarka atsirastų. Matyt, jie įsitikinę, kad viską už juos turi padaryti valstybė, o jų vienintelė pareiga - žertis pelną. Todėl miškų kelius remontuoja tik miškų urėdijos, skirdamos tam didelius pinigus. Kai kuriuose privačių miškų masyvuose keliai jau nebepravažiuojami, o melioracijos sistemos baigia užakti.

„Iš miškų urėdijų reikalaujama vis daugiau pelno ir vis didesnių mokesčių į biudžetą, - sakė miškų urėdas F. Bakys. - Tačiau miškų urėdijos savo veikla tenkina visuomenės viešąjį interesą, o visuomenės interesai miške yra labai dideli: žmonės nori miškuose pailsėti, pagrybauti, pauogauti, pamedžioti, jiems reikia malkų, ir medienos, todėl turi būti geri privažiavimo keliai, tiltai, įrengtos poilsiavietės, pažintiniai takai, mašinų stovėjimo aikštelės, renkamos šiukšlės ir pan. Urėdijos turi dirbti pelningai, bet atskaitymai į biudžetą negali peržengti tam tikros ribos, už kurios prasidės miškų infrastruktūros degradacija, padaugės socialinių problemų: sunyks miškų lankytojams ir vietiniams gyventojams reikalingi miško keliai, prastės miškų priežiūra, del padidintų mokesčių teks atleisti darbuotojus, todėl periferijoj didės bedarbystė, emigracija. Ir tai pajausime ne iš karto, o per kelerius metus. Žmonės išsibėgios kas kur, ir net pagerėjus ekonominei situacijai atstatyti padėtį bus labai sudėtinga“.

Urėdas pateikė pavyzdį, kai praėjusį lietingą rudenį dalis Viešvilės seniūnijos miško kelių tapo sunkiai pravažiuojami lengvajam transportui. Kilo didžiulis nepasitenkinimas, nes žmonės nebegalėjo nuvykti į darbą, vaikai į mokyklą. Kaip ir visada kelius operatyviai suremontavo Jurbarko miškų urėdija, ir tam reikėjo nemažai lėšų. Seniūnijos pinigų neturi, gyventojai ir privačių miškų savininkai kelių taip pat nepajėgūs suremontuoti – tai kas tuos kelius suremontuos, kai visus miškų urėdijų pinigus paims į valstybės biudžetą?

Aplinkosauginė Žaliojo rakto programa yra skirta apgyvendinimo paslaugas teikiančio sektoriaus įmonėms: viešbučiams, kempingams, svečių namams, vasarnamiams, kaimo turizmo sodyboms besilaikantiems nustatytų aplinkosauginių reikalavimų. Programos dalyviams keliama visa eilė kriterijų atliekų tvarkymo, vandens ir elektros energijos taupymo, tinkamų cheminių valymo ir plovimo priemonių naudojimo kategorijose; privalu ugdyti svečių bei dirbančio personalo aplinkosauginį sąmoningumą. Be to, Žaliojo rakto programos kriterijais reikalaujama turėti aplinkosauginę politiką, aplinkosauginių tikslų ir veiksmų planus.

Žaliojo rakto programa pradėta įgyvendinti 1994 m. Danijoje. 2002 m. Žaliojo rakto programa tapo 5 – ąja Aplinkosauginio švietimo fondo programa. Šiuo metu programa vykdoma Belgijoje, Kipre, Danijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Japonijoje, Jordanijoje, Lietuvoje, Maroke, Puerto Rike, Portugalijoje, Švedijoje, Nyderlanduose, Maroke, Graikijoje, Latvijoje.

Žaliojo rakto programos diplomas suteikiamas vieneriems metams, todėl programos dalyviai kasmet turi įrodyti, jog atitinka jiems keliamus aplinkosauginius reikalavimus.

Kvietimas Gargždų „Kranto“ vidurinės mokyklos, Kauno rajono Neveronių mokyklos, Kėdainių rajono Tiskūnų Juozo Urbšio pagrindinės mokyklos, Mažeikių rajono Židikų Marijos Pečkauskaitės vidurinės mokyklos, Pasvalio Svalios pagrindinės mokyklos, Ukmergės Antano Smetonos gimnazijos bendruomenėms

Lietuvos gyventojų
bendruomenių ir nevyriausybinių organizacijų

Kreipimasis

Gerbiami Seimo nariai,

Jums turėtų būti žinoma apie Lietuvos gyventojų bendruomenėse kilusį
nepasitenkinimą dėl stambių kiaulių auginimo kompleksų
skleidžiamos taršos, kuri daro neigiamą poveikį aplinkai ir
žmonių sveikatai. Dėl kiaulių kompleksų skleidžiamos smarvės,
cheminės ir bakteriologinės taršos, pastebimi akivaizdūs žmonių
sveikatos sutrikimai (ypač vaikų), nuvertėja nekilnojamasis
turtas, užteršiami šuliniai, vandens telkiniai ir dirvožemis,
užkertamas kelias kitų verslų plėtrai.

Prie Jusevičių kaime įsikūrusio komplekso (Kalvarijos sav.) atlikti tyrimai parodė, kad
šalia esančiuose namuose amoniako kiekis du kartus viršijo
leistinas normas, o ten, kur išlaistomas skystas kiaulių mėšlas,
nitratų kiekis šulinių vandenyje viršijo leistinas normas 3-5
kartus, taip pat rasta sveikatai pavojingų bakterijų – žarninių
enterokokų ir lūžinių klostridijų. Kad, išlaistant didelius
kiekius skysto kiaulių mėšlo, teršalai patenka į melioracijos
griovius ir upes, ne kartą užfiksavo vietiniai gyventojai ir aplinkosaugininkai.

Dėl didelio kiaulių skaičiaus ir jų išskiriamų teršalų kiekio Danijoje sunaikinta
natūrali gamta ir katastrofiškai nuskurdinta bioįvairovė. ES
istitucijos Danijai pastoviai reiškia pretenzijas dėl azoto
junginiais teršiamos Baltijos jūros, o pavasarį, laistomo kiaulių
mėšlo tvaikas pasiekia net Kopenhagos centrą. Dėl minėtų
priežasčių taršų kiaulininkystės verslą stengiamasi iškelti
iš Danijos į Rytų Europos šalis.

Pabrėžiame, kad Lietuvos gyventojų bendruomenės ir nevyriausybinės organizacijos
nėra nusistatę prieš kiaulininkystės verslą ar užsienio
investuotojus, tačiau verslas negali būti vystomas Lietuvos gamtos
ir Lietuvos žmonių sveikatos sąskaita. Įvertinant karčią
Danijos ir kitų šalių patirtį, kiaulininkystės plėtra Lietuvoje
turi būti griežtai kontroliuojama. Lietuvos žmonės nori savo
Tėvynėje žmoniško verslo ir žmoniško gyvenimo.

Kai kiaulių skaičius komplekse arba tam tikroje teritorijoje pasiekia tam tikrą ribą,
prasideda akivaizdi gamtinės aplinkos degradacija, o taip pat
nukenčia žmonių gyvenimo kokybė ir sveikata. Todėl turi būti
apribotas kiaulių fermų dydis bei kiaulių koncentracija atskiruose
regionuose ir šalyje.

Nuo neatsakingai vystomo kiaulininkystės verslo kenčiančius žmones stebina, kad Lietuvos
politikai, Vyriausybės nariai, atsakingų valstybinių institucijų
pareigūnai nesuvokia (ar dėl klestinčios korupcijos “nenori”
suvokti) nekontroliuojamos kiaulininkystės plėtros grėsmės gamtai
ir žmonių sveikatai. Jie taip pat atsainiai žiūri į kiaulininkų
daromus įstatymų pažeidimus, nekreipia dėmesio į visuomenės
skundus bei neužtikrina Lietuvos piliečiams teisės gyventi
sveikoje ir švarioje aplinkoje. Piliečiams paliekama vienintelė
galimybė siekti žmoniško gyvenimo – ginti savo teises teismuose,
o juos pralaimėjus – palikti savo namus ir emigruoti. Ar tai nėra
sovietmečiu vykdyto lietuvių tautos genocido tąsa? Jokiomis
investicijomis, jokiomis darbo vietomis, jokiais mokesčiais į
biudžetą negali būti pateisintas gamtos ir žmonių sveikatos
naikinimas. Pasitelkiant sąžinę ir šiuolaikines technologijas,
viską galima padaryti žmoniškai.

Gerbiami Seimo nariai,

vasario 25 d. (ketvirtadienį) 12.00 val. prie Seimo
susirinks žmonės iš visos Lietuvos, kuriems neramu dėl savo
dabarties ir ateities, kurie nori tiek nedaug – kad jų rinkti
Seimo nariai užtikrintų jiems ir jų vaikams galimybę gyventi
sveikoje ir švarioje aplinkoje. Labai prašome prisiminti per
rinkiminę kampaniją sakytas karštas kalbas ir duotus pažadus
tarnauti žmonėms, rasti jėgų nors trumpam atsiplėšti nuo
patogių krėslų, svarbių valstybės reikalų ir išeiti
pasikalbėti su savo rinkėjais, kurie ir turėtų būti
svarbiausias Lietuvos valstybės ir Jūsų veiklos tikslas.

Gerbiami Seimo nariai,
mes norėtume, kad Jūs paklaustumėte savęs, savo kolegų ir atsakingų valstybės pareigūnų:

1. Kodėl Lietuvoje nesprendžiami žmonėms svarbūs klausimai, bet visais atvejais
   siūloma kreiptis į teismus?

2. Kodėl Lietuvoje nekontroliuojami kvapai ir žmonės negali pasiskųsti niekam (net
   ir teismui), kai yra verčiami gyventi nepakeliamoje smarvėje?

3. Kodėl Lietuvoje nekontroliuojamas srutų ir skystojo mėšlo išlaistymo procesas,
   nes nei viena Lietuvos laboratorija neturi sertifikato, suteikiančio
   jai teisę tirti srutų ir skystojo mėšlo sudėtį?

4. Kodėl ministerijų valdininkai nenori įteisinti nepriklausomo ir objektyvaus
   planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo proceso?

5. Kodėl Danijoje fermos dydis siekia 5 tūkst. kiaulių, o Lietuvoje, pažeidžiant
   įstatymus, jau išduodami leidimai auginti 90 tūkst. kiaulių per metus (Kalvarijos sav.)?

6. Kodėl Žemės ūkio ministerija siūlo LR Vyriausybei priimti 1992 m. Vyriausybės
   nutarimo Nr.343 pakeitimus ir neberiboti kiaulių kompleksų dydžio?

7. Kaip galvojama reguliuoti Lietuvoje auginamų kiaulių skaičių, apsaugoti gamtą
   ir gyventojus nuo žalingo teršalų poveikio, jei gyventojų
   bendruomenės, nevyriausybinės organizacijos ir savivaldybės
   pralaimėtų teismus dėl kiaulių auginimo kompleksų plėtros ir
   statybų, ir prasidėtų masinė danų kiaulininkų invazija į Lietuvą?

8. Kodėl Seimo narys Jonas Jagminas siūlo atimti iš savivaldybių tarybų teisę
   atstovauti gyventojų interesus ir spręsti apie planuojamos ūkinės
   veiklos galimumą savivaldybių teritorijose?

9. Kodėl Ministro Pirmininko sudarytoje darbo grupėje gyvulininkystės ir
   paukštininkystės problemoms spręsti gyventojų bendruomenes ir
   nevyriausybines organizacijas atstovaujantys žmonės nekviečiami į
   darbo grupės posėdžius?

10. Kodėl Seimo nariai, atvykę į danų kompanijos “Saerimner” valdomą kiaulių
    kompleksą Jusevičių k. (Kalvarijos sav.), gina įstatymus
    pažeidinėjančius danų verslininkus, o ne vietinius gyventojus,
    kenčiančius nuo kiaulių komplekso skleidžiamos taršos?

    
    

Pakruojo, Mažeikių, Pasvalio, Radviliškio, Kalvarijos savivaldybių gyventojų
bendruomenių, Lietuvos žaliųjų judėjimo ir kitų nevyriausybinių
organizacijų atstovai

Neik su velniu malkauti, nes liksi ir be malkų, ir be miško

Štai ir vėl pasigirdo sena dainelė apie būtinybę privatizuoti valstybinius miškus. Ir aišku, kad tai reikia daryti visuomenės ir valstybės labui. Valstybė gaus daugiau pajamų (tik gaila, kad vienkartinių), o visuomenei nebereikės gaišti laiko, vaikštinėjant po miškus, nes siūloma uždrausti fiziniams asmenims šlaistytis po miškus. Kadangi visi miškai bus privatūs, tai ir eiti niekur nebereikės... Tokią “šviesią” mūsų visuomenės ateitį piešia kažkokia privati organizacija, pasivadinusi Lietuvos laisvosios rinkos institutu, kurio siekis, neva, yra padėti įgyvendinti bendrus Lietuvos žmonių interesus.

Gilintis į privačių “ekspertų” dėstomas mintis nėra jokios prasmės, nes per 19 metų jie nieko daugiau ir nesiūlė, kaip tik viską privatizuoti. Praktiškai viską ir privatizavom – liko tik miškai. Čia kaip toj pasakoj, kur gudrus žmogelis su velniu sėjo ropes. Žmogus tada velnią apgavo, siūlydamas jam viršūnėles, o sau pasilikdamas šakneles. Bet laisvosios rinkos pagimdyti velniai yra nepalyginamai gudresni už aną kvailą kipšiuką, todėl dabar jau jie reikalauja ropės šaknelių, o mums siūlo lapus. Jie sako, kad reikia privatizuoti ūkinius miškus, o draustinius ir Stelmužės ąžuolą palikti valstybei, t.y., viską, kas nepelninga, palikti mokesčių mokėtojams. Jei paklausi bet kurio miškininko, jis pasakys, kad visą pagrindinį pelną miškų urėdijos gauna iš ūkinių miškų, o gautas pajamas naudoja visų miškų priežiūrai (taip pat ir tų, kurie neneša jokio pelno, bet yra naudingi visuomenei: draustinių, miestų ir poilsiui skirtų miškų). Kol kas tik valstybiniuose miškuose įmanomas pilnavertis rūpinimasis gamtosauga ir visuomenės interesais, nes privatininkas už viską reikalauja kompensacijų.

Šlykščiausia tai, kad net pati absurdiškiausia valstybinio turto privatizacija visada yra dangstoma valstybės ir visuomenės interesais. Girdi, kaip valstybei tai bus naudinga, kiek daug milijonų litų ji gaus į biudžetą ir pan. ir t.t. Tik labai gaila, kad “ekspertai” nepaaiškina, už ką privatininkai mokės valstybei tuos milijonus? Privataus miško savininkas tikrai gali gauti daugiau pajamų iš miško, nes jam niekas daugiau ir nerūpi – tik pajamos. Ypač kai miškų savininkais taps užsieniečiai, tai jiems mūsų miškai bus tik medienos auginimo plantacijos. Panašiai kaip modifikuotos sojos plantacijos Lotynų Amerikos šalyse: daug trąšų, daug pesticidų ir daug pinigų, o išsigimę nuo chemikalų vietinių gyventojų vaikai, užteršta gamta – tai jau valstybės rūpestis. Todėl ir laisvosios rinkos “genijų” sapaliones reikėtų taip suprasti, kad visus valstybės išteklius reikia atiduoti privatininkams, o privatininkų sukeltas problemas palikti spręsti valdžiai ir mokesčių mokėtojams.Ogal kas nors mano, kad 700 tūkst. valstybinių miškų nupirks ne užsieniečiai, o bankams prasiskolinę lietuvaičiai?

Bado akis ir “ekspertų” kvailumas, kai šie, įrodinėdami valstybinių miškų privatizavimo naudą visuomenei, čia pat siūlo žmonėms uždrausti lankytis privačiuose miškuose, nes šie daro žalą privatininkui, rinkdami grybus ir uogas. Matyt, dėl jauno “ekspertų” amžiaus tai naiviai rašoma, nes patyrę sukčiai pirmiausia išvilioja turtą, o tik paskui pasako, kas apgautų žmonių laukia. Manau, kad po šio akibrokšto privataus laisvosios rinkos instituto (liežuvis neapsiverčia minėti žodį “Lietuvos”) savininkai nurodys samdytiems klapčiukams gudriau mulkinti Lietuvos žmones ir iš anksto neinformuoti apie šeimininkų nenorą matyti besivalkiojančius aborigenus privatizuotame miške.

Kokia šiandien yra Lietuvos valstybės ekonomikos ir visuomenės būklė, visi žinome: 300 tūkst. bedarbių, apie milijoną emigrantų, pensininkai sumoka visą pensiją, o kas penkta šeima išvis nebemoka už šildymą, bankrutavusi pramonė ir vos kvėpuojantis žemės ūkis. 20 metų niekinti ir tebeniekinami žemdirbiai galiausiai buvo pripažinti bankrutavusios Lietuvos ekonomikos garvežiu. O valstybinis miškų ūkis turbūt yra vienintelė Lietuvos ūkio šaka, kurios dar nesugriovė laisvosios rinkos “ekspertai”, todėl sėkmingai įveikė krizę ir žengia į priekį. Šiandien Vyriausybė skiria milijardus litų bedarbių pašalpoms ir remia bet kokią iniciatyvą, kad tik būtų kuriamos darbo vietos, o laisvosios rinkos “šundaktariai” siūlo griauti sėkmingai dirbančias valstybės įmones miškų urėdijas.

Jeigu Lietuva būtų normali valstybė, tai tokiais siūlymais turėtų susidomėti specialiosios tarnybos. Ar tai nėra antivalstybinė veikla, kai visuotinės ekonomikos griūties sąlygomis įžūliai skleidžiama dezinformacija ir reikalaujama griauti sėkmingai dirbančias valstybės įmones? Laisvosios rinkos instituto internetiniame tinklapyje pripažįstama, kad dėl Lietuvos ekonomikos katastrofos turėtų būti atsakingi ir šio instituto veikėjai. Štai kas apie privataus instituto nuopelnus rašoma skyriuje “Darbai ir pasiekimai”: “Per 19 metų nepriklausoma ir principinga LLRI nuomonė įgijo pripažinimo tarp vietinių ir tarptautinių institucijų. (..) Tarptautinio valiutos fondo misijos atstovai kasmet konsultuojasi su instituto analitikais dėl šalies ekonominių ir socialinių problemų ir jų galimų sprendimų. 2000-2005 m. LLRI teikė patarimus Pasaulio bankui dėl kovos su korupcija strategijos. (...) Nuo 1999 m. Lietuvos Konstitucinio Teismo prašymu LLRI teikia išvadas dėl įvairių teisės aktų. Nuo įsikūrimo pradžios istitutas bendradarbiavo su visomis politinėmis partijomis ir vyriausybėmis, o jo atstovai buvo kviečiami dirbti Lietuvos Prezidento ir Vyriausybės patarėjais. Per daugelį metų žiniasklaidai institutas tapo vertingu informacijos šaltiniu, į kurį kreipiamasi pagrįstos nuomonės ir kompetentingo paaiškinimo”.

Blaiviai įvertinę dabartinę Lietuvos situaciją, atsakykime į klausimą, ar Lietuvos laisvosios rinkos institutas yra nors dalinai atsakingas už susidariusią situaciją, ir ko yra verti jo “ekspertų”patarimai tarptautinėms ir Lietuvos institucijoms?

Neprivačios visuomeninės organizacijos “Lietuvos žaliųjų judėjimas” pirmininkas Rimantas Braziulis

P.S. Praėjusių metų pabaigoje medienos perdirbėjų, privačių miškų savininkų, nevyriausybinių organizacijų ir profsąjungų atstovai vieningai pasisakė už valstybinių miškų išsaugojimą. Savo pareiškime šalies vadovams jie rašė: “Valstybinės reikšmės miškų pardavimo ar privatizavimo pasekmės medienos pramonės sektoriui būtų itin skaudžios. Dabartiniu metu gerai funkcionuojanti valstybinių miškų valdymo sistema yra viena iš esminių prielaidų stabiliai medienos sektoriaus veiklai”. Tačiau laisvos rinkos “ekspertams”, kurie miške neatskirtų alksnio nuo gluosnio, pramonininkų ir visuomenininkų nuomonė nieko nereiškia.

Kuo geriau gyvename tuo daugiau prigaminame atliekų. Kur jas dėti? Galima išvežti į sąvartyną, galima sudeginti, kaip daugelis politikų mano. O galima perdirbti į antrines žaliavas ir parduoti. Atrodo, šią idėją turėtų visi vieningai palaikyti. Bet taip nėra. Dėl stringančių sisteminių dalykų, neskaidraus atsiskaitymo su atliekų perdirbėjais, gali ilgam užstrigti ir tas vienintelis - parodomasis elektroninių atliekų tvarkymas.

Su atliekomis - vieni

Žurnalistai, Aplinkos ministerijos specialistai sausio 22 dieną buvo pakviesti pakeliauti vienu atliekų tvarkymo maršrutų. Tas kelias vedė į Kazokiškių sąvartyną, vėliau - Elektroninių atliekų perdirbimo įmonę (EMP ). Su šios įmonės veikla yra gerai susipažinę Vilniaus ir aplinkinių rajonų gyventojai. Kai reikia išmesti atitarnavusį šaldytuvą ar kurį nors kitą elektros prietaisą, patogiausia kviestis EMP darbuotojus. Jie ne tik nemokamai paima, bet dar ir patys išsineša iš namų. Todėl natūralu, kad ne vienam kyla klausimas kodėl ši paslauga nieko nekainuoja. Todėl ir buvo įdomu susipažinti su šios įmonės veikla, perspektyvomis.

Įmonė įsikūrusi 16 –ame kilometre link Ukmergės, vaizdingo kraštovaizdžio prieglobstyje. Nedidelė gamyklos teritorija aptverta, asfaltuota, aplink ją nesimatė arti gyvenančiųjų sodybų. EMP įmonės generalinis direktorius Almontas Kybartas, lydėjęs žurnalistus nuo Vilniaus, noriai vedžiojo teritoriją ir cechus ir rodė visą įmonės gamybos technologijos ciklą. Į gamyklą patekę šaldytuvai, televizoriai, kiti elektros prietaisai, iš pradžių yra rūšiuojami, paskui ardomi ir perėję per įvairias kameras nukenksminami. Gauta produkcija ištiriama ir tvarkingai surūšiuota parduodama užsienio įmonėms.

Problemos po vieną nevaikšto. Jos visaip bando ir EMP įmonę. Viena iš jų – tai elektroninių atliekų surinkimas. Prieš porą metų buvome sudarę sutartį su EEPA – elektros ir elektroninės įrangos gamintojų ir importuotojų asociacija. Jie buvo įsipareigoję surinkti didelę dalį atliekų. Taip pat pastoviai mokėti dalį lėšų, kurios jau yra įkalkuliuotos į prekių kainą. EEPA elektroninėms atliekoms buvo pastatę didžiuosiuose Lietuvos miestuose 25 konteinerius prie prekybos centrų. Tačiau tie įsipareigojimai pradėjo greitai byrėti. Pereitų metų viduryje konteinerių neliko. Todėl EMP įmonė turi dirbti savo jėgomis. Mes pradėjome vėl patys iš gyventojų surinkinėti elektros prietaisus. Matyt, kad taip ir bus. Mes atsisakysime EEPA paslaugų ir dirbsime savo jėgomis, - sakė A. Kybartas. Kita problema – lėšų stygius. EEPA, būdami tarpininkai tarp Aplinkos ministerijos ir perdirbėjų, su pastaraisiais laiku neatsiskaito. Todėl jau treji metai iš eilės kaip EMP patiria nuostolius.

Prekybininkai kaltina neskaidrumu

Tuo tarpu, didieji prekybos centrai, kaip „Senukai“, „Snaigė“, „Topo centras“ elektroninių atliekų perdirbėjus kaltina, kad pastarieji pasiima lėšas iš perdirbtų parduodamų žaliavų. Prekybos centrai priešinasi EMP norui į prekių kainas įkalkuliuoti didesnes sumas. Jie aiškina, kad prekių kaina padidės šimtais litų ir niekas nepirks. Nors EMp įmonės vadovas tikina, kad prašo pabranginti tik keletu litų. Daug priekaištų iš vienos ir kitos pusės dėl aikštelių stambiagabaritėms atliekoms nebuvimo. Buvo žadėta įrengti visuose miestuose įrengti aikšteles, tačiau reikalai pradėjo strigti dėl privatizuotų visuomeninių teritorijų.

Rūšiuojama mažai

Nuvykę į Kazokiškių sąvartyną pamatėme kiek į bendrą krūvą patenka EMP įmonei perdirbimui tinkamos žaliavos. Tiesa, jos daug nebuvo. Užtat ne vieną papiktino matytas vaizdas kai komunalines atliekas vežanti mašina į sąvartyną išpylė išrūšiuotą plastiką. Kokia prasmė rūšiuoti, klausėme savęs. Aplankėme neseniai prie sąvartyno įkurtą rūšiavimo liniją. Prie konvejerio vos suspėjo atrinkinėti, rūšiuoti net aštuoni žmonės. Tačiau iš karto matėsi, kad rūšiuojama yra tik maža dalis atliekų. Tuo tarpu, Karijotiškių sąvartyne tą patį darbą atliko žymai daugiau žmonių ir nemokamai.

Klausimai valdininkams

EMP įmonės surengtame jos veiklos ir problemų pristatyme dalyvavusiems Aplinkos ministro patarėjui Andriui Burbai ir Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros vedėjui Alfredui Skinuliui žurnalistai uždavė daug nepatogių klausimų. Kur ministerija mato problemas, ar pateikiamos ataskaitos, ar atliktas gamintojų importuotojų atsiskaitymo auditas. Pirmiausia Aplinkos ministerijos pareigūnai teisinosi, kad visos atliekų surinkimo užduotys yra vykdomos pagal planą. Tačiau, pavojingos atliekos nėra išskirtos iš bendro kiekio. Elektronikos atliekos yra surenkamos tik Vilniuje ir aplink jį, o mažesniuose – prietaisai patenka į sąvartynus. Šiems klausimams spręsti yra sukurtos net dvi darbo grupės, prie Vyriausybės ir Aplinkos ministerijos. Jos darbą baigs šių metų liepos mėnesį.

Išeitis – darbo grupės

Tapo mada iškilus neramumas, problemoms sudaryti darbo grupę. Tikima, kad susirinkę vienos ir kitos pusės suinteresuoti asmenys suras optimalų variantą ir nuims valdininkams uždėtą naštą. Bet ar taip yra? Dar neteko girdėti, kad dažna darbo grupė dirbtų produktyviai ir pateiktų problemų sprendimo receptą. Matyt, ir atliekų tvarkymo klausimais vyks tik apsistumdymas, neatnešiantis taip lauktų vaisių. O svarstyti yra ką. Jau labai daug kartų rinktasi ir Seime ir Vyriausybėje dėl neskaidrios atliekų tvarkymo ir atsikaitymo sistemos, kurioje vyrauja labai nevienodos sąlygos. Vieni lobsta nieko neveikdami, kiti – yra subankrotinami. Elektroninių atliekų surinkime ir atsiskaityme – tas pats. Didieji prekybos centrai neatiduoda lėšų pagal paskirtį. Nors į prekės kainą jau įkalkuliuota suma. O perdirbėjai neturi nesurenka reikiamų lėšų savo gamybai vystyti.

Tai gal nereikalinga tokia įmonė Lietuvai? Ar bandys į tai atsakyti net dvi darbo grupės. Ar svarstys esamą sistemą ir bandys ją padaryti paprastesnę, kad visiems dalyviams būtų aišku. Daug kas priklausys nuo pačių šios sistemos dalyvių. Kaip kompetentingai pateiks argumentus ir reikalavimus. Mums, gyventojams, svarbu, kad elektroninių atliekų surinkimo srautas nenutrūktų. Ant kiemų besimėtantys televizoriai, šaldytuvai yra ne tik prastas estetinis vaizdas, bet ir prietaisuose esamos pavojingos medžiagos, itin kenksmingos aplinkai. Na, o EMP direktorius besibaigiant diskusijoms paskelbė nuosprendį – tvarkysimės patys. Nežinau kaip vertinti tokį pareiškimą, kaip atsilieps sutarties su EEPA dalyviams. Tačiau visada sveikintinas tvirtas apsisprendimas, kai kada verčiantis praskaidrėti ir visą sistemą.

Kiauliški reikalai valdininkų kabinetuose

Kalvarijos, Mažeikių, Radviliškio, Pakruojo rajonų žmonės sausio 20 dieną rinkosi į akciją prie vyriausybės. Prie atvykusių iš tolimų Lietuvos rajonų bendruomenių jungėsi ir Vilniaus visuomeninių organizacijų atstovai. Lietuvos žaliųjų judėjimas kartu su susirinkusiais reikalavo, kad būtų atstatydintas darbo grupės, sudarytos prie Vyriausybės gyvulininkystės taršos problemoms spręsti, vadovas Ministro Pirmininko kancleris Deividas Matulionis.

Lietuvos valdininkai ir politikai ruošia dirvą nekontroliuojamai kiaulių ir paukščių kompleksų plėtrai bei Danijos kiaulininkų invazijai, palikdami visuomenei “teisę” bylinėtis teismuose su stambiaisiais verslininkais, korumpuotais valstybės pareigūnais ir “papirktais” mokslininkais, parengusiais planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai ir visuomenės sveikatai vertinimo ataskaitas, - sakoma Lietuvos žaliųjų pranešime spaudai.

Jeigu stambiųjų miestų gyventojai kenčia nuo gyvenamosios, komercinės, pramoninės statybos plėtros, tai kaimo gyventojai – nuo kiaulių kompleksų. Dėl vietos valdžios ir Vyriausybė aplaidumo fermos didinamos šimtais tūkstančių kiaulių, o šalia gyvenantys kenčia nuo smarvės.

Dar pereitų metų pabaigoje daugelio rajonų gyventojai kreipėsi į Seimo Pirmininkę Ireną Degutienę, kad ši įpareigotų Vyriausybę imtis griežtų priemonių apriboti auginamų kiaulių skaičių ir kontroliuoti skleidžiamą taršą. Matyt, kaip vienas sprendimo būdų, Vyriausybėje buvo sudaryta darbo grupė iš specialistų, valdininkų ir suinteresuotos visuomenės atstovų.

"Darbo grupei Ministro Pirmininko A. Kubiliaus pavedimu ėmėsi vadovauti Ministro Pirmininko kancleris Deividas Matulionis. Nežinau ko mes susirinkome į pirmą posėdį. Aš parengiau bent 13 esminių klausimų, tačiau dienotvarkės pateikta nebuvo, posėdžių reglamentas nenustatytas, o D. Matulionis net nebandė įsiklausyti į keliamas problemas. Tačiau grupės vadovo D. Matulionio pasirašytame posėdžio protokole atsirado septynių punktų nutarimas, dėl ko darbo grupės nariai nediskutavo ir nebalsavo. Arba jis visiškai nieko neišmano, arba tendencingai palaiko Danijos kiaulių verslininkus", - Vyriausybės priimamajame atėjusiam išklausyti akcijos dalyvių reikalavimų Ministro pirmininko patarėjui dr. Arvydui Basiuliui sakė Lietuvos žaliųjų judėjimo pirmininkas Rimantas Braziulis.

Akcijoje bendruomenių ir žaliųjų atstovai laikė plakatus, kuriuose buvo parašyta: „Švarūs“ energetikos užmojai – nuo Rubikono iki „Senovės“, „Rubikono planai – mums nuodai“. O dar kitame puikavosi nupiešti velniai aplink katilą, iš kurio kylantys dūmai nuodijo miestą. Viršuje užrašas – „ekologiška energija“. Aplink katilą velnių pavidalu sukosi Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas ir Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos pirmininkas Andrius Janukonis.

Stovintys protestuotojai susilaukė nemažai praeinančiųjų dėmesio."Jums reikia nupirkti bilietus, nuvežti į Europos sostines ir parodyti, kaip gerai ten atrodo atliekų deginimo gamyklos", - sakė praeidamas buvęs Lietuvos prezidentas, ministras pirmininkas Algirdas Brazauskas. Šis pasakymas piketuotojų buvo tuoj pat pervardintas į norą juos pasiųsti su bilietu į vieną pusę.

{morfeo 4}

Komitetas nesusirinko

Tą pačią dieną aktyvesnius vilniečius į pasitarimą dėl atliekų deginimo gamyklos sukvietė Vilniaus miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos departamentas. Susirinko beveik pilna tarybos salė. Tačiau iš komiteto narių – tik vienas komiteto pirmininkas Vidas Urbanavičius, kuris ir pirmininkavo susirinkimui. Jau eilinį kartą susirinkę turime klausyti UAB Cowi Boltic atstovės, PAV rengėjos, pasakaičių apie atliekų deginimo gamyklos reikalingumą, apie pilną apsirūpinimą šiluma ir būtinumą šią gamyklą statyti tik prie Gariūnų, - susirinkusiems sakė vilnietis Algirdas Jaruševičius. O iš tikro, tai projektas siekiant privačiam verslui pasipelnyti, gaunant milijonines lėšas iš ES, Lietuvos valstybės ir pasinaudoti žmonių sumokėtomis lėšomis už atliekų tvarkymą. Kas gali paneigti, kad Rubikonas ir toliau nepapirkinėja politikus. Taip priversdamas tarnauti ne valstybės, o jų asmeniniams interesams. Juk prokuratūra iki šiol taip ir neperskaitė Rubikono buhalterinių knygų, kuriose įrašyti „davėjai“ ir „gavėjai“.

Ar savivaldybės politikai nesusirinko, kad nesutinka su V. Urbanavičiaus ketinimais pasipriešinti atliekų deginimo gamyklos statybai prie Gariūnų, ar paties komiteto pirmininko norai neaiškūs, ar eilinį kartą suveikė Rubikono buhalterija? Kaip sakė visų laikų pranašas, Mišelis Nostradamas, laikas viską parodo.

Tuo tarpu, vilniečiai UAB Cowi Boltic atstovei vėl uždavė daugybę klausimų, bet nei vieną išsamaus atsakymo nesulaukė. V. Urbanavičius susirinkusiems pažadėjo, kad artimiausiu laiku surinks komitetą ir susirinkimo metu svarstys ar Vilniui reikia atliekų deginimo gamyklos. Pažadėjo, kad sieks jog artimiausiu laiku tą patį svarstytų ir miesto taryba. Tačiau priminus, kad savivaldybė, kaip PAV subjektas, pastabas ir išvadas gali pareikšti iki spalio 6 dienos, V. Urbanavičius savo pažadais jau nebuvo toks tvirtas.

Vilnius lieka be miškininkų

V. Urbanavičius, kuris dar yra ir Saulėlydžio komisijos pirmininkas nuo rugsėjo 30 dienos atleido iš darbo dalį savivaldybės darbuotojų. Tarp atleistųjų – visi miškininkai, kurie aptarnavo miesto teritorijoje esančius miškus. Todėl paklausus V. Urbanavičiaus kaip toliau bus tvarkomi miškai, buvo atsakyta, kad tarsis su Aplinkos ministerija.

Susirinkime dalyvavę lentvariečiai taip pat norėjo išgirsti kodėl jų miesto pakraštys virto pramonine zona be sanitarinės apsaugos zonos ir reglamentų kokią pramoninę veiklą galima vykdyti. Buvo sutarta, kad Lentvario problemos bus išsiųstos raštu.

Seimo narė Aurelija Stancikienė kartu su Seimo aplinkos apsaugos komitetu spalio 2 dieną Seime organizavo problemų saugomose teritorijose aptarimą. Diskusija vadinosi „Saugomų teritorijų išlikimas – pareiga, būtinybė ar neišvengiamybė?“ Posėdyje be Seimo narių dalyvavo institucijų ir visuomeninių organizacijų atstovai.

Įdomu buvo tai, kad net aršiausi priešininkai jau nekalbėjo apie saugomų teritorijų panaikinimą. Gal todėl, kad Seimo narės D. Kuodytės teiktas Saugomų teritorijų įstatymo projektas atidėtas. Šiuo projektu norėta panaikinti visus saugomų teritorijų reglamentus, generalinius planus, vandens telkinių apsaugos zonas ir t.t. Kilus visuomeninių organizacijų nepasitenkinimo bangai, Seimas nutarė rudens sesijoje šio projekto nesvarstyti.

Posėdžio metu buvo išsakyta nemažai problemų saugomose teritorijose, kaip grąžintos žemės sklypų atidalinimas, daugeliui trūksta laisvės veiklai, sutarimo su vietos tarnybomis. Į tai Seimo narė A. Stancikienė sakė, kad dar Smetonos laikais gyvenę ūkininkai, palikdami žemę vaikams jos neskaidė, o palikdavo kuriam nors vienam, kitiems – dalis išmokėdavo. Saugomų teritorijų tarnybos direktorė Rūta Baškytė susirinkusiems sakė, jos tarnyba organizavo sustikimus su gyventojais ir problemas sprendė.

Buvo prieita nuomonės, kad tiems gyventojams, kurie saugomose teritorijose statytų pagal nuo seno toje vietovėje nusistovėjusias tradicijas, galima ieškoti lengvatų, kaip kompensacinių priemonių. Daugelio pasisakiusių kalbėjo apie vertybes, kurias sau iškelia valstybė, gyventojai, visuomeninės organizacijos. Kas yra vertybė ar atskiro žmogaus patenkinti norai turėti aptvertą sodybą su patvenktų upeliu ar ateities kartoms ir tai pačiai Europai išsaugoti kuo daugiau natūralios gamtos. Mes į šią žemę atėjome paskutiniai, tačiau įnirtingai naudojamės valdžia, kitomis priemonėmis, kad patenkintume tik savo poreikius. Visiškai nekreipiame dėmesio, kad gyvosios gamtos būklė prasta. Miškų padėtis bloga. Paukščių buveinių arba per mažai arba neužtikrina joms keliamų reikalavimų. Dėl to galime greitai sulaukti sankcijų iš Europos Sąjungos, - sakė Botanikos instituto vadovas, vyresn.m.d.,dr. Valerijus Rašomavičius.

Rugsėjo 30 dieną Seimo Sveikatos reikalų komitetas kartu su valdžios institucijų, visuomeninių organizacijų atstovais svarstė sanitarines apsaugos zonas. Jau apie dešimtmetį trunka stumdymasis dėl Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ projekto pakeitimo. Mat, šiame projekte kaip tik ir yra sanitarinės apsaugos zonos. Tai dėl jų ir vandens telkinių apsaugos zonų nuolat sukyla visuomeninės organizacijos miesteliai ir kaimai, kai norima sanitarines apsaugos zonas panaikinti ir taip pabloginti gyvenamąją aplinką. Sanitarinės apsaugos zonos reikalingos tam, kad susidarytų saugus atstumas nuo aplinką teršiančių objektų iki gyvenamosios aplinkos. Dėl kiaulių fermų, vištidžių, vėjo jėgainių ir mobiliųjų antenų gauname daugybę skundų, - susirinkusiems sakė seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas. Šiame projekte daugelis sanitarinių apsaugos zonų yra sumažintos, neatsižvelgta į įvairius taršos aspektus, nesiremta moksliniais tyrimais, paskaičiavimais. Be to, Vyriausybės nutarimas dėl sanitarinių apsaugos zonų skiriasi nuo Sveikatos apsaugos ministerijos įsakymo. Todėl specialistams ar valdininkams skirtingai naudojantis teisiniais dokumentais kyla nesutarimų, - sakė Seimo sveikatos reikalų komiteto patarėjas Egidijus Jankauskas.

Didžiausias rajonų gyventojų nepasitenkinimas kyla, kai vietoje tarybiniais metais buvusių fermų atsiranda milžiniški kiaulių kompleksai. Vienas didžiausių kiaulių kompleksų Lietuvoje yra Marijampolės rajone. Ten per metus išauginama iki 90 000 kiaulių. Tokiose vietose gyventojai kenčia nuo fermų skleidžiamos smarvės, kuri į aplinką patenka per vėdinimo sistemas. Kita įvardinta blogybė – mobiliosios antenos. Seimo sveikatos reikalų komitetas užverstas skundais dėl firmų bet kur statomų mobiliųjų antenų. Buvo įvardinta, kad iš pastatytų 4500 antenų, tik 150 turėjo leidimus.

Posėdyje dalyvavęs Jašiūnų bendruomenės atstovas Petras Jonėnas susirinkusiems sakė, kad miestelį nuolat teršia šalia esanti plastikinių atliekų perdirbimo gamykla. Jau ne pirmus metus gyventojai kreipiasi į Aplinkos apsaugos departamentą prie Aplinkos ministerijos, prašydami kontroliuoti, kad į aplinką nebūtų leidžiami teršalai. Tačiau vietoje to Vyriausybei teikiamame projekte perpus sumažinama sanitarinė apsaugos zona. Prokuratūra, pradėjusi ginti viešą interesą, suteikė gyventojams vilties pasiekti teisingumo.

Pasitarimo pabaigoje buvo prieita nuomonės, kad nereikia Vyriausybei teikti sanitarinių apsaugos zonų projekto. Vietoje šio, sukritikuoto įvairių interesantų, parengti kitą, pagal Vokietijos patirtį, gamybos objektus suskirstant į grupes.

LR Aplinkos ministerijos 2009 m. gegužės mėn. 1 d. - birželio mėn. 15 d. organizuoto “Žaliosios mokyklos” konkurso nugalėtoja tapo Šiaulių Rėkyvos pagrindinė mokykla. Trečiąją vietą šiame konkurse užėmė Kauno mechanikos mokykla. Abi mokyklos dalyvauja Lietuvos žaliųjų judėjimo koordinuojamoje tarptautinėje Gamtosauginių mokyklų programoje ir už savo aplinkosauginę veiklą yra apdovanotos Žaliąja vėliava.

“Žaliausios mokyklos” konkursas – viena iš LR Aplinkos ministerijos vykdomo projekto “Aš – žalias” veiklų. Konkurse dalyvavusios mokyklos teikė įvairiausių aplinkosauginių iniciatyvų aprašymus ir iliustracijas gamtos išteklių tausojimo, aplinkos tvarkymo, atliekų rinkimo, rūšiavimas, perdirbimo ir pakartotinio panaudojimo temomis.

Darbo grupei vadovauja advokatas Kęstutis Čilinskas. Minėtoje darbo grupėje dalyvauja ir Lietuvos žaliųjų judėjimo atstovas - LŽJ tarybos narys Aleksandras Kerpauskas.

Darbo grupė įpareigota išnagrinėti Orhuso konvencijos nuostatų taikymą Lietuvos nacionalinėje teisėje ir pateikti Lietuvos Respublikos vyriausybei veiksmų Orhuso konvencijos nuostatoms įgyvendinti planą.

Įveskite savo el. pašto adresą:

Paslaugą teikia FeedBurner

Radiacija - baisesnė už baisiausią okupaciją

Žaliųjų judėjimo perspektyva Klaipėdoje

Nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų pozicija LR Seimui dėl Miškų įstatymo pakeitimo projekto

Nevyriausybinių aplinkosauginių organizacijų požiūris į siūlomas Miškų įstatymo pataisas

Valstybiniai miškai - podukros vietoje?

Žaliojo rakto programos diplomai įteikti 6 Rezidor grupės viešbučiams Lietuvoje

Skaityti daugiau...