Šią idėją jog meilė slepiasi orouoste pasigavau po filmo Love Actually. Neblogs filmas apie susipynusius gyvenimus ir meilę. Ypač geras filmas Kalėdoms, nes veiksmas vyksta žiemos ir artėjančių Kalėdų periodu.

Lietuviai nėra emocianalūs, jie nemėgsta reikšti savo emocijų, tad atvirai demonstruojamą meilę galime pajusti tik orouoste. Kur dar? O gal orouoste nekvepia meilę?…

Kadangi dar nebuvome alkani pasitarę nusprendėme važiuoti į HBH, nes atseit ten kažkas atsinaujino. Bevažiuojant pro Palangą ir užmačius vėjo malūnus(na tie kur sukasi ir elektrą gamina) išsivystė diskusija apie tai kiek jie pagamina elektros, kur geriausia juos statyti ir pan. Pasigyriau jog važiuojant naktį iš Login matėme vežamą išardytą tokį vėjo malūną ir kaip tai įspūdingai atrodė, nes labai didelis. Tuomet mūsų vairuotojas užsidegė mus nuvežti prie tokio malūno ir parodyti iš arti. Kadangi prie keliukų nėra ženklų „Vėjo malūnas 800m”, tai paieškos užtruko. Nusigavom iki Kretingos kol vieną radom netoli kelio. Atrodo tikrai įspūdingai! Ir keistai ūžia besisukdamas.

Pasižiūrėję į vėjo malūną iš arti pagaliau nuvykome iki HBH. Pasivaikščioję po neaprėpiąmą teritoriją ir apžiūrėję naują laipiojimo medžiais trasą naglai užėmėme tuščią staliuką(buvo didelė eilė šiaip) bei pasivaišinome gardžia gira ir kepta duona. Naminė gira čia daug skanesnė nei ta pardavinėjama parduotuvėse. 0,5l giros išgėriau su pasigardžiavimu. Bet čia buvo tik užkandis.

Mūsų nepakartojamasis vairuotojas garantavo jog Vandenyje, Palangoje labai skanus maistas. Tad nuvykome ir ten. Kadangi nebebuvo cepelinų, nusprendėme apsiriboti šaltibarščiais. Ot ir prasidėjo… Atnešė šaltibarščius. Laukiam bulvių. Prieina kitas padavėjas. Žiūri į mūsų stalą ir sako tokiu ramiu tonu “Kaip matau bulvių neatnešė. Bet gal dar atneš”. Ir nuėjo… Visi susižvalgėm su šypsenėlėm veide ir pradėjom lužti. Tiesiog tas komentaras buvo tokioj situacijoj ir taip pasakytas, jog nesijuokti nebuvo įmanoma. Atnešė mūsų padavėja bulves, pavalgėm. Prieina vėl tas padavėjas žiūri į stalą “Tai bulves atnešė” ir vėl nuėjo. Vėl lūžtam. 99% jis buvo apsirūkęs “bulvių“ arba tai kažkoks kabinimo būdas, arba palangiškių humoras.

Po šaltibarščių ir juokelių apie bulves grįžom į Klaipėdą, kur sėkmingai įsitaisėme Friedricho pasaže pasėdėti ir dar ką nors užkasti ar tiesiog atsigerti kavos bei padiskutuoti kvailomis temomis. Beje, picos Friedricho pasaže bent jau dabar yra pačios skaniausios Klaipėdoje.

Taigi diena praėjo įvairiose vietose, daug važinėjant ir diskutuojant įvairiausiomis temomis. Svarbiausia – geriausia kompanija žemėje.  O kaip jūs praleidote laisvadienį?

Bet mūsų pasipiktinimas, smalsumas ir susidomėjimas pavaduotojo veiksmais greitai buvo užmušti gailesčiu. Pasirodo vargšelis neprakalba, balsą prarado ir begali tik šnibždėdamas kažkokį garsą išspausti. Ot… o mes jau tikėjomės sąmokslo teorijos ir intrigų…

“Šiandien sapnavau baisiausią košmarą ever – kad aš susiradau darbą ir jis prasideda 7.00 ryto. Baigiasi – 17.00. Dirbdama aš stengdavausi atsigulti anksčiau, kad tik rytinė katorga mažesnė būtų. Bet žinoma, nifiga neužmigdavau be keturių. Tada jau kokią devintą ryto pradėdavau skaičiuoti – KUO KADA JAU TOS PENKIOS?”

Tai štai, susiradau aš darbą, kuris panašiai kaip ir Maistas Ausims košmare prasideda 8val ir baigiasi 17val. O dar visai neseniai važiuodama į Login įvardijau save kaip bedarbę. Tačiau diplomuota bedarbe pabuvau tik kiek daugiau nei mėnesį. Dabar jau darbuojuosi vienoje logistikos įmonėje Klaipėdoje. Keista, bet tuo pačiu ir smagu. Nors rytais ir sunku keltis, bet žinojimas jog negali apvirsti ant kito šono ir sumurmėti “šiandien į darbą neisiu” ugdo valią.

Jau buvau pamiršusi kaip sekina naujas darbas, darbe dirbu, po darbo nenoriu nieko. Rss skaityklėje jau virš 800 neperskaitytų įrašų, po Login nebeparašiau nei vieno įrašo ar komentaro, o namai jau pradeda virsti aukštyn kojom… Bet tiesiog nebuvo jėgų ir entuziazmo. Dabar jėgas pamažu atgaunu, įsivažiuoju į darbo ritmą ir grįžtu į normalaus gyvenimo vėžes… Antrą kartą šiais metais…

Tai tik filmo kurį šiandien žiūrėjau idėja. Ir šiaip tokių filmų jau ne vienas buvo. Tačiau tokios konspiracijos idėjos mane visuomet užkabina.  Esu iš tų kurie tiki jog vyriausybės vykdo slaptus tyrimus, yra grupuočių kurios daug ką valdo, yra slaptos organizacijos ir pan.  O mes – paprasti žmonės esame tik pėstininkai jų šachmatų žaidimuose.

Filme Echelon Conspiracy(2009) kalbama apie superkompiuterį, kuris stebi visas globalias komunikacijas – telefonai, internetas, vaizdo kameros ir t.t. Žmogus ar organizacija valdanti tokį suprkompiuterį yra visagalė – jokia ‘pieška’ šiuo technologijų laikmečiu nepasislėps. O jei kompiuteris pradėtų mąstyti ir sprendimus priimti pats? Juk kompiuteris išanalizuoti terabaitus informacijos ir priimti logišką sprendimą gali per milisekundę. Joks žmogaus protas neužbėgs tokiam superkompiuteriui už akių.

Ar tai fantastika? Šiandien apsimesiu jog tai fantastika ir tik filmas kurį žiūrėjau grauždama popkornus. Tačiau prieš daug metų lygiai taip pat mūsų protėviai skaitė Žiulį Verną ir manė jog tai gryniausia fantastika. Dirbtinis intelektas jau kuriamas, vis galingesni kompiuteriai yra naudojami sv arbiuose projektuose, savo gyvenime jau negalime apsieiti be kompiuterio, telefono ar banko kortelių. Tad gal šis filmas atspindi ne tokią jau tolimą mūsų ateitį?..

Pasižiūrėkite treilerį, gal susigundysite ir patį filmą pažiūrėti.

Click here to view the embedded video.

Click here to view the embedded video.

#Situacija II: nauja tvarka tyliai nepatenkintas vairuotojas
Atsistoju prie priekinių durų. Deja nesulaukiu kol jos atidarys. Atsidaro galinės. Ir taip visose stotelėse. Panašu jog vairuotojas sėkmingai ignoruoja naująsias taisykles. Patiko vienos merginos poelgis. Ji atsistojo prie priekinių durų ir nesulaukusi kol jos atsidarys pabeldė. Atidarė Respects merginai, aš nebūčiau drįsusi taip padaryti.

#Situacija III: žmonės tinginiai
Įlipame pro priekines duris. Spėkite kur visi tie žmonės nutupia? Ogi ten kur prisilietė koja vos tik įlipus pro duris. Prie pat durų. Priekyje autobuso kamštis, gale tuščia. Kol ramiai įsitaisiusi gale žvalgausi pro langą, vairuotojas kelis kartus liepė žmonėms pasitraukti nuo praėjimo – judėjimas buvo minimalus… Va čia gali būti naujos tvarkos trūkumas. Teks žmonėms išmokti judėti.

#Situacija IV: idealus taisyklių laikymais
Ne tik įlipimas išlipimas vyko pagal taisykles, bet vairuotojas paprašė parodyti pravažiavimo bilietus arba atsižymėti vienkartinius bilietėlius. Tai buvo vienintelis toks vairuotojas!

Beje, ne visuose autobusuose įvesta ši tvarka. Oficialiai kolkas bandoma įdiegti tik 1, 9, 12 ir 16 maršruto autobusuose, tačiau važiavau ir 3 ir 14 kuriose veikė ši tvarka. Tad stebėkite ženklus kaip reikia elgtis autobuse.

Vienintelio ko tikiuosi iš šios tvarkos, tai kad į autobusą bus neįleidžiami taip vadinami bomžai, nuo kurių dūsta visas autobusas…

Įdomu ar kituose miestuose kas nors bandė įdiegti panašią ar kitokią tvarką(neskaitant Kedainių)?

Tie kas nebuvo Logine galėjo stebėti bloginančius gyvai Andrių, Karolį ir Gediminą(kas dar blogino gyvai?)O aš labiau norėjau susikaupti klausymui ir tik pasirašyti trumpas citatas, kad vėliau prisiminčiau.

Apskritai konferencija buvo diiiiidelė. Gal kiek per didelė. Ta prasme, kad tai nebuvo vien tik tinklaraščių autoriai ar interneto žinovai bei entuziastai. Buvo ir žalių verslininkų ar šiaip žmonių kurie visai “neįsipaišė” į auditoriją. Nenoriu nieko įžeisti, bet mano stereotipiniu mąstymu, viena garbaus amžiaus moteriškė kurį laiką sėdėjusi eilėje priešais mane tikrai neturėjo žalio supratimo apie ką eina kalba. Pirmą kartą važiavau į konferenciją, tad negaliu lyginti su praeitomis, bet iš ne vieno girdėjau jog prieš tai buvusios konferencijos buvo jaukesnės, nors ši buvo profesionalesnė.

Besiklausydama užsirašiau keletą citatų kurios man patiko arba sukėlė kažkokias mintis.

“facebook nera socialinis tinklas, tai irankis” Džiugas. – logiškai mąstant tai įrankis padedantis kurti socialinį tinklą. O kas tuomet yra socialinis tinkas? Kokios jo ypatybės? Jei atmetame “įrankius”(twitter, facebook, etc) kas lieka, kas yra socialinio tinklo branduolys? Žmonės?

“Human rank yra svarbiau už page rank” Džiugas – kalbant apie tai, kad žmonių įvertinimas tinklaraščiams yra geriau nei statistinis įvertinimas Google paieškos sistemoje. PR nėra svarbu – svarbu ar žmonės skaito tavo blogą, ar jis jiems patinka ir ar jie rekomenduoja jį savo draugams.

“They retweet your retweets” pasakė Arturs Mednis kalbant apie twitter profilio populiarinimą. Jei kažkas parašo kažką įdomaus, tu retweetini, kažkas iš tavo pasekėjų tai retweetina, taigi kuriamas tinklas, kurio dėka tweetą pamato daug daugiau nei vieno žmogaus sekėjai.

“Anonimas neturi vertes, matomumo, patikimumo” – Artūras Olšauskas jei norime būti prisiminti, pastebėti ir suprasti negalime būti anonimai.

“Kokia įmonės lytis?” – registruojant įmonę, projektą socialiniame tinkle reikia užpildyti standartinę anketą: kokia lytis, amžius, ko ieško ir pan. Taip iš naujo atrandamas brand‘as.

“tinklaraščiai netaps žiniasklaida ta tikrąja prasme” – teigė Račas, o Sapranavičius užtikrintas jog “blogai su žiniasklaida  konkuruos nebent kitame gyvenime”.

“sukurkite tinklalapį alpinistam su trikojais šunimis veganais” – Darius is Gauminos siūlė mums verslo planą. Kitaip – ieškokite savo nišos, nekonkuruokite ten kur jau yra didelė konkurencija, specializuokitės.

Apskritai daugelį kalbų susiurbiau į save su malonumu. Buvau daug kas žinoma, tačiau atrasta ir kažkas nauja, sukirbėjo minčių, atsirado įkvėpimas ir paspirtis kažką keisti. Beje, Donskį reikėjo leistį kalbėti pradžioje(Ričardo idėja). Jo filosofiniai pamąstymai pačioje pabaigoje mūsų apsunkusioms smegenims jau buvo per sudėtingi. Beje, kaip jau rašiau į Blakę “suprantu jog teks kartoti literatūros kursą…”

Jūsų neblaškę Blakės ekranas? Kažkaip kyla mintis jog galėtume visi susėsti, tylėti ir rašyti į ekraną. Mane asmeniškai jis blaškė, nes norėjosi tik skaityti komentarus ekrane ir atrašinėti. Vienas žmogus susipažinus net mestelėjo “ai, tai čia tu ta zavinta kur daug rašė” – matyt tikrai daug rašiau jei jau pastebėjo. Taigi ekranas buvo saldi pagunda kuri atitraukinėjo akis nuo pranešėjo.

O šiaip buvo smagu. Neskaitant kelių smulkmenų manau tai buvo vykęs renginys. Šiaip jaučiausi keistai įmesta į katilą nepažįstamų žmonių, bet tai tik smulkmena. Išgeriau Sexy Cola – nieko ypatingo nepajutau. Kola kaip kola, t.y. limonadas. Linkėjimai pasilikusiems afterparty! Atidaviau savo bilietą Justinui, kad galėtų gauti nemokamų gėrimų. Prisirinko jis jų nemažai, tai spėju nusigers neblogai. Bet negi gaila?

Didelis dėkui Karoliui už tai kad vežė, ir Andriui, Ričardui bei Lukui už kompaniją

PS. aš pasirodo dar buvau užfiksuota 15min fotografo Nuotrauka iš ten ir paimta. Mano skins.lt skinu papuoštas kompiuteris švietė iš toli

Štai pradėjau skaityti knygą „Naujovių link“(Arthur B. VanGundy) ir ten perskaičiau tokią dažnai kur sutinkamą mintį:

Mus valdo įpročiai. Kai darbuotojas klausia, kodėl negalima ko nors padaryti, dažniausiai jam atsakoma: „Todėl, kad mes šitaip darome visada!”

Įpročiai – teisybė, jie mus valdo daugiau nei norėtume ar suvokiame. Ir ne tik versle. Štai pvz dabar skaitydama šią knygą gulinėju moterų pliaže, kuris oficialiai nebeegzistuoja(!) jau keleri metai. Tačiau čia visos moterys deginasi nuogos kaip ir priklauso moterų pliaže, čia nesutiksi nė vieno vyro, o jei koks vargšelis netyčia užklysta gauną dozę keiksmų, nors oficialiai jis turėjo teisę eiti tuo takeliu. Žmonės nežiūri į ženklus, jie remiasi savo įpročiais, patyrimais, tradicijomis. Įpročiai yra labai stiprus veiksnys mūsų gyvenime. O kaip juos keisti?…