Taip dažnai kartoju, ką pamatyti, jog nusprendžiau ir užrašyti. Tai 7 vietos Šiauliuose, kurias rekomenduoju pamatyti keliaujantiems ir turistaujantiems šiame krašte. Aš ganėtinai subjektyvi, todėl čia vietos, kurios man pačiai patinka.

Frenkelio vila ir parkelis

Vasarą Frenkelio vila – mažoji Rundalės kopija. Parkelis prisodintas rožių, svečius vilioja supynės, suoleliai ir fontanai. Karts nuo karto keičiasi lauko ekspozicijos, vyksta renginiai ir garsus Frenkelio vilos festivalis vasarą.

Pati vila – muziejus, supažindinantis su provincijos dvarų ir tarpukario Šiaulių miesto kultūra, tai ryškus žydų paveldo pavyzdys mieste. Vila vienas iš nedaugelio Lietuvoje XX a. pr. moderno architektūros (secesijos, jugendo) statinių, neseniai restauruota, tikrai traukia dėmesį. Mėgstama jaunųjų fotosesijos vieta.

Man pačiai tai smagi vieta užbėgti su puodeliu kavos – parkas atviras visiems.

Talkšos ežeras ir parkas

Kelios minutės nuo Frenkelio vilos – Talkšos ežeras. O ežero pakrantėje yra ką veikti. Visų pirma čia jūsų laukia geležinio vilko draugužė – geležinė lapė.

Antra, čia visada daug duonos trupinių ištroškusių ančių, kurios pešasi su gulbėmis ir kirais. Čia yra ir vietinis italas su nuostabiausia kava ir pica (dirba kada nori, kaip pridera italams). Čia ir wake parkas Fox Spot. Ir petankės aikštelė. Ir lauko treniruokliai. Ir energetinis labirintas.

Tai vieta,  kur važiuoju, kai norisi trupučio gamtos, pasivaikščiojimo, bet tingiu važiuoti už miesto. Šalimais yra Talkšos parkas susiliejantis su Salduvės parku prie Salduvės piliakalnio, tad norint pamiklinti kojytes, tikrai yra erdvės. Netgi galima apeiti aplink ežerą pažintiniu taku.

Katinų muziejus

Ne taip toli nuo Frenkelio vilos yra ir vienintelis Baltijos šalyse Katinų muziejus. Pati kačių muziejuje po restauracijos ir atnaujinimo dar nebuvau (žinau, gėda!). Bet svečių atsiliepimai patys geriausi. Jei mylit kates, domitės murkiančių draugų išdaigomis bei gebėjimais, mėgstat mielus daikčiukus – muziejus kaip tik jums. Eskponatai čia atkeliavę iš viso pasaulio.

Beje, čia jus pasitiks uodeguotas direktorius Perlas, mažoji išdykėle Morka, žaismingas Irisas ir kiti pūkuoti muziejaus prižiūrėtojai. Vaikams (ir ne tik) tikrai patiks!

Bulvaras

Pėsčiųjų bulvaras yra Šiaulių širdis. Ten yra visko – ir architektūros, ir kavinukių, ir grafiti, ir mažųjų skulptūrų. Tiesiog reikia lėtai eiti, žvalgytis ir pastebėti.

Pakėlus akis ant Valerijono vaistinės stogo pamatysite kates(kur valerijonas, ten ir katės), balkonų apačios išpaišytos grafičiais, fontanai, mažos skulptūrėlės, žinoma ir garsusis Gaidžio laikrodis, prie kurio visuomet lūkuriuoja šiauliečiai čia paskyrę susitikimo vietą(pasimatysim prie Gaidžio!). Geriausia pasiimti lankstinuką arba atsiversti Šiaulių TIC puslapį ir sekti šiaulietiškos istorijos pėdsakais.

Fotografijos muziejus

Įpusėjus pasivaikščiojimą bulvaru, verta užsukti į Fotografijos muziejų. Šiuolaikiškas muziejus nuolat turi įdomių ir intriguojančių parodų. Tačiau čia rekomenduoju apsilankyti ne vien dėl fotografijų. Ant muziejaus stogo yra terasa ir tai geriausia vieta pažvelgti į bulvarą ir miesto centrą iš viršaus.

Šiauliuose nėra vietų, kur būtų galima gerėtis panorama iš viršaus. Nebent iš kelių daugiabučių viršutinių aukštų (reikia susidraugauti su ten gyvenančiais) arba jei pasiseks gauti kambarį viršutiniuose Šiaulių viešbučio aukštuose. Tad fotografijos muziejaus terasa yra lengviausiai prieinama vieta mėgstantiems pasižvalgyti.

Šokolado muziejus

Jei nenorit iš Šiaulių grįžti bankrutavę, eidami į Šokolado muziejų palikit piniginę namie 🙂 Kairėje šokolado parduotuvė, dešinėje kavinė, o tiesiai į antrą aukštą – muziejus. Nedidelis, tačiau gausus eksponatų ir istorijų muziejus man dar niekaip neatsibosta. Nes kaip gali atsibosti šokoladas? 🙂

Būtinai užsukit į kavinę ir pakelkit akis į lubas – man tiesiog nerealu ieškoti iš vaikystės pažįstamų saldainių popierėlių lubų paveiksle. O prieš išeinant pasukit į kairę – būtinai nusipirkit lauktuvių. Rūtos šokoladas visada stebina naujienomis ir įdomiais šokolado skonio deriniais. Štai praeitą žiemą būtent Rūtos muziejuje susipažinau su Ruby(rožiniu) šokoladu.

Kryžių kalnas

Net nežinau ar čia reikia ką rašyti. Į Kryžių kalbą žmonės iš tolimųjų Azijos šalių važiuoja, tai didžiausias traukos taškas Šiaulių rajone. Ir būtina aplankyti, jei jau atsibeldėte į šį kraštą.

Paprastai sakau, jog jei nebuvote šiuose 7 taškuose, nebuvote Šiauliuose. O norint viską aplankyti, paprastai vienos dienos nepakanka – rezervuokit dvi 😉

Ir ekstra.

Važiuojant link Mažeikių, verta nusukti į Papilę.

Važiuojant link Joniškio, verta pasukti link Mūšos tyrelio pažintinio tako.

Važiuojant į Gruzdžių pusę, dar pavažiuoti iki Dargaičių mini zoo su alpakomis.

Pelkės visuomet apgaubdavo vietas tam tikru mistiniu šydu – kiek pasakų, kiek pamokymų apie pelkes ir jų pražūtingas žabangas esame girdėję nuo mažų dienų. Gal ir negalėčiau visų jų atpasakoti, bet pasąmonėje jau yra suformuota mintis – pelkes reikia gerbti ir jų saugotis. O kuomet saugu – galima ir pažindintis.

Apie Mūšos tyrelio pažintinį taką žinau jau senokai, tačiau vis nebuvo progos. O kuo arčiau gyveni tam tikros vietos, tuo rečiau tos progos ir pasitaiko. Tad šį gražų rugsėjo savaitgalį, nusprendusi, kad nelauksiu kol „važiuosiu pro šalį“, tiesiog ėmiau ir nuvažiavau. Ir tai buvo geriausias dienos sprendimas padovanojęs dvi valandas ramybės, gamtos grožio ir pažinimo.

Kodėl verta apsilankyti Mūšos tyrelio pažintiniame take?

Tai viena iš vietų, kurias bet kokiu atveju privaloma aplankyti – nedaug turime pažintinių takų, kurie būtų pelkėse. Dar gi tai ilgiausias pelkėje esantis lentų takas, įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

Tai vienas didžiausių pelkynų Šiaurės Lietuvoje, o 2015 metais įrengtas pažintinis takas iš karto tapo hitu. Šį pažintinį taką galime rasti pačių gražiausių, įdomiausių bei „must see“ dešimtukuose ar net penketukuose.

Tai unikali vieta, kuriai skyręs dvi valandas gali pamatyti visai kitokį kraštovaizdį nei esame pratę vaikštant apie ežerus ar kokiame Pučkorių take. Kraštovaizdis suformuotas aukštapelkės, tarpinio tipo pelkės, žemapelkės, durpynų ir šlapių miškų. Ir einant perėjimai iš vieno tipo pelkės į kitą ar mišką yra akivaizdūs –  štai maži, kuklūs pelkėse sunkiai pritampantys augalai pereinantys į rimtesnius, mums įprastus medžius ir galiausiai prieini tikrą mišką.

Atrodo tik 7 kilometrai, tačiau eini ir sulig kiekvienu žingsniu matai kaip gamta šalia tavęs kinta. Niekur kitur tokio pokyčio nesu mačiusi. Ir tai įspūdinga!

Viename stende išskaičiau, jog draustinyje stebima lūšis, sutinkamas vilkas, o kur dar visa galybė kitų gyvūnų – baltasis kiškis, retų vabzdžių ir roplių rūšys, pilkosios gervės, tetervinai. Prisipažinsiu – nemačiau, aišku jie šalia tako nesibazuoja. Bet viena moterėlė davė idėją – ji sėdėjo su žiūronais ir žiūrėjo į pelkių tolį. Manau kitą kartą galima pasiimti žiūronus ir pasižvalgyti plačiau.

Keli Mūšos tyrelio tako maršrutai ir patogumai

 Tik 2015 metais atidarytas pažintinis takas iškart pateko į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausias pelkėje esantis lentų takas – net 3,6k m. Vėliau pažintinis takas ilgintas, 2019 metais jau atidarytas žiedinis maršrutas ir ilgis 5,7 km. Taip pat prieinamas toliau esantis Tyrelio akmuo – einama mišku. Tad pasivaikščioti erdvės užtenka. Galima pasirinkti vieną iš trijų maršrutų:

• Iki Miknaičių ežero ir atgal 1,2 km
• trumpasis ratas nekertant Mūšos upės – 6 km
• Ilgasis ratas aplankant Tyrelio akmenį 6,8 km

Ėjau ilguoju ratu. Papildoma atkarta įspūdinga – aplink tikras gūdus miškas, išvirtę medžiai, įdomi atmosfera. Ir tie ženklai aplink įspėjantys apie gyvūnus. Kaip supratau geriau iš kelio neiškrypti, kad nedrumsti gyvūnų ramybės.

Einant ilguoju taku galima pamatyti Tyrelio akmenį ir partizanų stovyklą, tad manau tikrai verta nusukti nuo kelio.

Tačiau svarbu pastebėti, jog ilgasis kelias – reiškia išsukimą iš lentų kelio. Reikia eiti per mišką, miško takelis išvagotas medžių šaknų, kupstų, balų. Tad tai nėra geras pasirinkimas turintiems judėjimo negalią ar keliaujantiems su vaikais vežimėlyje.

Tuo tarpu pasirinkus trumpąjį taką, visas takas bus lygių dailių medžio lentelių – patogu visiems. Stotelėse yra patogūs suoliukai, tad greitai pavargstantiems yra kur prisėsti. Stendai informatyvūs, galima sustoti paskaityti ir pasižvalgyti.

Tačiau čia nėra šiukšlinių! Taip sakant šiukšles nešk su savimi. Laikomasi principo, jog gamta gamtai, o žmogus savo šiukšles tegu pasilaiko sau. Pažintinis takas tik pažinčiai ir ramiam pasivaikščiojimui. Tuo tarpu šiukšlinė, WC ir pavėsinė trumpam piknikui ar kavos pertraukėlei yra prie įėjimo.

Labai svarbu paminėti, jog tai nerūkymo zona. Pelkėse yra 9 m durpių sluoksnis – užsidegus, jas labai sunku gesinti, tuo labiau, jog į pelkes privažiuoti jokiai technikai nepavyks. Todėl parūkot prie pavėsinės ir daugiau jokio rūkymo iki išėjimo!

Pelkės joga – kaip rinkti spanguoles nenulipus nuo tako?

Viena iš atrakcijų ištikusi mane einant taku – spanguolės! Einu, žiūriu šalia tako tokia galybė spanguolių. Kaip tik įeinant, parko darbuotoja paminėjo, jog yra spanguolių, galima rinkti, tik pažiūrėjus į mano batus sakė nelabai su jais nuo tako galiu nulipti. Ir ką jūs manot? Nenulipau! 🙂 Prisiskyniau 250 g (namuose pasvėriau) spanguolių – bus geriems trims kompotams.

Bet užtat pajutau turinti raumenis keistose kojų ir rankų vietose, kai bandai pasiekti žemiau tako (takas iškeltas pakankamai aukštai) esančias uogas. Betrūko, kad būčiau atsigulusi 🙂

Tad pastaba tiems, kas irgi negali atsispirti spanguolėms – batus aukitės neperšlampamus. Ir geriau iki kelių. Nes keli bandymai nulipti baigėsi greitu užlipimu atgal – dvi sekundės ir batai pilni vandens. Štai čia ir pelkės keistenybės – atrodo eini, šalia tako žalia žolė, gali lažintis, jog žemė tvirta. Bet tik padedi koją ir pamatai vandenį.

Kaip privažiuoti?

Važiavau iš Šiaulių. Yra du keliai. Važiuojant pro Gruzdžius, nuo Piktuižių kaimo pabaigos prasideda žvyrkelis. Apie 15 km. Pusėtinas žvyrkelis, bet vis tiek krataisi ir mašina grįžta dulkėta. Grįžau pro Joniškio kelią. Ten žvyrkelio mažiau, tačiau kelių km atkarpa ties Staneliais remonto darbai su ilgai degančiu šviesoforu. Prie vieno beveik 10 min laukiau, kol užsidegs žalia.

Kai važiuosiu kitą kartą, rinkčiausi važiuoti pro Joniškį, geriau pastovėt prie šviesoforo, nei ilgai kratytis žvyrkeliu.

Daugiau informacijos ir įspūdžių:

Lankstinukas apie Mūšos tyrelį.

Čia ir dabar įspūdžiai

Nesedėk namuose įspūdžiai  

Straipsnis Airbnb svečių žinutės, kurios gali pridaryti bėdos perkeltas į naują, specialiai svetingumui, airbnb ir trumpalaikei nuomai skirtą tinklaraštį ModernusSvetingumas.lt

SPAUSK ČIA ir skaityk toliau!

Praneškite, kada atvykstate

Nuomuojantis butą Airbnb, turėkite omenyje, kad šeimininkas greičiausiai ten negyvena ir jam reikia laiko atvykti iki buto jus įleisti. Ir jis taip pat yra žmogus, kuris turi savo planų bei darbų. Todėl idealu, kuomet informuojate šeimininkus apie savo apytikslius planus. Jei šeimininkas prašo parašyti ar paskambinti kažkiek laiko prieš atvykimą, taip ir padarykite. Pavyzdžiui, žinodama, jog svečio lėktuvas nusileidžia 16 val, o iki mano miesto jam dar apie dvi valandas, galiu drąsiai iki 18 val užsiimti įvairiais reikalais ar net išvykti už miesto.  Iki mano tolimiausio buto yra 15 min automobiliu, tad tikrai nemalonu, kuomet svečias paskambina ir sako, jog jis jau prie durų.

Net jeigu šeimininkas atsiunčia informaciją su self-checkin informacija, vis tiek reikėtų įspėti apytikslį atvykimo laiką, o atvykus informuoti, kad sėkmingai patekote į butą. Šeimininkui tuomet ramu, jog viskas gerai, o jūs nesitrinat aplink pastatą bandydami rasti įėjimą vidury nakties.

Prireikė nakvynės po vidurnakčio – eikite į viešbutį

Butus nuomojantys žmonės yra … žmonės. Ir naktį jie miega. Tad jei po vidurnakčio sugalvojote, kad reikia nakvynės, net nesivarginkite skambinti ar rašyti žinučių, šansų, kad padoraus buto šeimininkas jus priims, tikrai mažai. Man asmeniškai besikreipiantys po vidurnakčio nekelia pasitikėjimo – po vakarėlio prireikė ploto pratęsimui? Ačiū, ne, tokio svečio man nereikia. Tuo labiau, jog paklausa po vidurnakčio yra iš vietinių, tikrai ne turistų. Tad jei nakvyne susirūpinot tik naktį, eikite į viešbučius, kurie turi visą parą dirbantį registratūrą.

Šioje vietoje nereikėtų maišyti vėlyvo atvykimo. Svečių, kurie atvyksta vėlai ar net paryčiais, tikrai būna. Vėlyvas skrydis, vėluojantis autobusas, renginys ir pan. Būna skambina žmogus 18 valandą vakaro, sako va jau sėsiu į mašiną Taline ir lekiu, būsiu vidurnaktį, priimsit? Ir priimu, nes sutarta iš anksto, žinau, kada ir ko laukti.

Jei ką sugadinote – praneškite

Visi mes žmonės ir visko būna. Ir puodelis iškrenta iš rankų, ir lėkštę plaunant sudaužome, ir ant kilimo vyno išpilame. Ir tai nėra pasaulio tragedija. Tačiau jūs daug geriau pasirodote, kuomet pranešate šeimininkui apie nelaimę, sugadintą daiktą, atsiprašote, patikinate, jog tai atsitiko netyčia, jei kažką rimčiau „prisidirbate“, pasiūlote atlyginti nuostolius. Kai žmogus atgailauja, viską jam atleidi. Tuo tarpu bandžiusį pasprukti pabrukus uodegą, nulinčiuoji mintyse ir sistemoje – paliekami blogi atsiliepimai, pateikiama paraiška nuostoliams padengti.

Nedėkite šlapių indų į spinteles

Tai vienas labiausiai erzinančių svečių įpročių. Neįsivaizduoju, ar kas realiai taip daro savo namuose, nes sunku patikėti, kaip galima išsitraukti iš spintelės varvančią lėkštę ir dėti į ją maistą. Spėju, jog taip elgiamasi tik svečiuose, nenorint šalia plautuvės palikti viso kalno lėkščių. Bet man geriau jau kalnas, nei vėl traukti viską iš spintelių ir visus indus šluostyti.

Jei kyla klausimų – pirmiau peržiūrėkite pateiktą informaciją

Nėra labiau erzinančio dalyko, kaip į penkis klausimus iš eilės atsakyti papildant, jog plačiau apie tai yra namų informacijos segtuve. Daugelis šeimininkų namuose palieka segtuvą su reikalinga informacija – wifi slaptažodžiu, taksi numeriais, vietomis, kur galima pavalgyti ar kur artimiausia parduotuvė.  Tad pirmiau peržiūrėkite segtuvą ir tik neradus informacijos jame, kreipkitės į šeimininkus.

Praneškite, kada išvykstate

Šeimininkams svarbu sutvarkyti butą po svečio išvykimo ir paruošti kitiems svečiams. Standartiškai išvykimas yra iki 12 val, o atvykimas po 14 val. Tad tarpas vos 2 valandų. Kuomet turi kelis butus, tai yra laaaabai trumpas laiko tarpas. Todėl pranešdami, jog išvykstate, padedate šeimininkui nestresuojant sutvarkyti butą.

Apie šią situaciją siūlau pagalvoti ir iš kitos pusės. Įsivaizduokite,  jūs į miestą atvykstate ryte ir vietoj trinimosi kažkur, norėtumėte jau apsistoti Airbnb bute anksčiau. Teoriškai galėtumėte, nes prieš jus buvęs svečias išvyko 8 valandą ryto, o buto šeimininkas galėjo per valandą sutvarkyti ir paruošti butą jums. Bet realybėje buvęs svečias nepranešė šeimininkui, kad išvyko, tad ir šeimininkas į butą įeiti galėjo tik po 12:00. Pagaunate mintį?

Ir pabaigai, apie tai, kad namų taisyklių laikymasis yra privalomas, jau nebekalbėsiu. Jei parašyta – nerūkyti kambaryje, tai ir nerūkykit. Jei pasakyta, jog butas neskirtas vakarėliams, tai ir nesikvieskite 20 triukšmingų draugų. Čia jau turėtų būti elementaru kaip 2 x du. 🙂

Tiesiog idealu tam yra po visur pasklidusios firminės sūrio parduotuvėlės. Įjungi lietuvišką režimą, įeini į parduotuvę kaip įeini pirmą kart, paplepi su pardavėjais, padegustuoji max 7 rūšis, kad neatrodytum apžora ir eini tolyn. O poros dienų jau esi išragavęs beveik visą asortimentą ir žinai kas patinka, ką nori parsivežti namo.

Į mano lauktuvių krepšelį įkrito dvi sūrio rūšys. Pirmasis – Baby Gouda – tradicinis, lengvas, jaunas karvių pieno sūris, kuris idealiai tinka viskam, tiek sumuštiniams, tiek užkandžių lėkštei. Toks saugus variantas, nes tokį sūrį ir vyresnės tetos supras, ir draugai neišpeiks.

Antras pirkinys – išdegustuotas iš netipiškų variantų – kokoso skonio sūris. Kadangi man kokosas patinka, šis skonis kaip mat tapo mano mylimiausiu. Tiesiog pasaka!

Dar tarp netipiškų paminėčiau sūrį su levandomis, kažkas netikėto paragauti.

Mane truputį nustebino, kad tradiciškai olandai sūrį valgo su garstyčių padažais. Pačiais įvairiausiais. Sūris supjaustytas, merkiamas į padažą ir skanaujama. Skamba kaip nuolatinis sūrio vakarėlis. Man labiausiai patiko garstyčių- spanguolių padažas. Tad ir jo mažas indelis nukeliavo į lauktuvių krepšelį.

Nesu garstyčių ekspertė ir iki tol nesureikšmindavau, tačiau dabar, kuomet sužinojau, kokio skonio gali būti garstyčios, tarsi atsiverė akys ir dabar žvalgysiuos, kur kažko panašaus įsigyti Lietuvoje.

Beje, Amsterdame tarp siūlomų dienos turų yra ir apsilankymas bei degustacija sūrių fabrike. Manau visai vertas dėmesio reikalas, kurio neišbandžiau dėl laiko trūkumo.

Šylant orams, ir jaučiant poreikį išlįsti pasižmonėti išjungus kompiuterį, alpakos nebuvo pamirštos. Vieną balandžio pradžios savaitgalį išsiruošiau į vietą, kurią nuolat rekomenduoju į Šiaulius užsukantiems svečiams – mini zoo Dargaičiuose. Arba kitaip sakant, išsiruošiau pas alpakas pavasarinei švelnumo terapijos procedūrai. Geriau vieną kart paglostyti nei dešimt video peržiūrėti!

Visa puokštė neįprastų gyvūnų vienoje vietoje

Nors pradėjau akcentuodama alpakas, tačiau realiai mini zoo pilnas pačių įvairiausių ir ne kasdien sutinkamų gyvūnų, kurių sąrašas jų FB puslapyje tikrai įspūdingas: olandų miniatiūrinės ožkos, juodnosės avys (valais blacknoses), Jokūbo veislės avys, asilai, Koburgo lapinės avys, dvikupris kupranugaris, hailendų veislės galvijai, šinšilos, reksų veislės triušiai, lamos, alpakos, Kveslandų salų avytės, miniatiūrinės Zebu karvės, poniai, miniatiūrinis asilas, miniatiūrinis arklys Falabella, Valais Blackneck šveicariškos ožkos, danieliai, taurusis elnias, dovydo elnias. Visa puokštė neįprastų mūsų akiai gyvūnų, kuriuos smagu stebėti ir susipažinti.

Labiausiai krenta į akis, jog gyvūnai draugiški ir nebijo žmonių. Kaip šešėlis seka paskui aptvarą, uosto, stebi. Ir žinoma, laukia skanėstų iš svečių. Tarpusavyje taip pat nesipeša arba pešasi draugiškai. Tad viename aptvare galima pamatyti ir kupranugarį su lama, ir triušiukus su ožkomis, ir elnius su danieliais.

Misija (ne)įmanoma – paglostyk alpaką

Man asmeniškai įdomiausias užsiėmimas alpakų maitinimas ir bandymas paglostyti. Tai labai smagus žaidimas reikalaujantis ypatingų žongliravimo sugebėjimų – kai viena ranka laikai indelį su maistu, antroje saujoje įbertas maistelis ir alpakos bando jį iš tavo delno išvalgyti, o trečia bandai paglostyti… Tai va, trečios rankos nėra 🙂 Tad tenka suktis gudraujant, o jos kaip unguriai vandenyje – maistelį duok, o glostyti gal apsieisi 🙂

Be alpakų, mano favoritas – kupranugaris vardu Titanas. Įspūdingų gabaritų gyvūnas iš Azijos yra toks draugiškas ir ramus, jog jį net lama vaiko, neprileisdama prie ištiestų svečių rankų su skanėstais. Aišku, ten ir lama pasitaikė reto naglumo, kad trigubai už save didesnį dvikuprį vaiko 🙂

Kiekvienas apsilankymas – tarsi nauja kelionė

Pirmą kartą mini zoo Dargaičiuose pas alpakas lankiausi prieš 2 metus. Dar nelabai jie mini zoo vadinosi, labiau skambėjo pavadinimas alpakų ūkis. Dabar galėjau palyginti, jog laikui bėgant vieta plėtėsi ir  tobulėjo, atsirado daugiau gyvūnų, daugiau aptvarų bei gyvūnų aprašymai. Tačiau vaikštant tarp aptvarų gal kartais ir nelabai matai kas aplink, visas dėmesys nukreiptas į straksinčius, triukšmaujančius ir dėl dėmesio kovojančius gyvūnus.

Visgi, krenta į akis, jog vieta tvarkoma, atsiranda naujovių, naujų paslaugų. Pavyzdžiui, siūloma kava, yra suoliukai prisėsti, prasiplėtė aptvarų dydžiai ir jų padaugėjo. Padaugėjo gyvūnų rūšių, o ir štai pavasarį jauniklių laikas. Mačiau vos ant kojų pastovinčią, tikriausiai mažiau nei prieš parą gimusią alpaką! Manau tokioje vietoje visada atsiras kažkas kas nustebins ir nebus taip, jog po kelinto apsilankymo taps nuobodu.

Įdomu suaugusiems ir vaikams

Dargaičių mini zoo reikėtų skirti mažiausiai valandą, o vykstant su mažais vaikais – minimum dvi.

Vaikams vieta puiki susipažinti su gyvūnais, čiauškantys mažieji tikrai matosi susidomėję ir net cypiantys iš laimės, jog gali pamaitinti už save kelis ar keliasdešimt kartų didesnį gyvūną. O ir suaugusiems puiki pramoga. Man asmeniškai tai patinkanti vieta, kur galima atsipalaiduoti, pajusti gyvūnų šypsenų terapiją.

Pamesti galvą alpakų fermoje paprasta. Pirmą kartą apsilankiusi pasinaudojau galimybe sudalyvauti nemokamoje ekskursijoje. Visai smagiai pasiklausiau apie gyvūnus, jų istorijas ir nuotykius. Šį kart apsilankiusi prisiminiau ekskursiją ir pasiteiravau ar vis dar rengiama. Mergaitė paatviravo, jog nepasiteisino – visi pamatę alpakas tarsi nuo pavadžio nutrūksta ir visas dėmesys joms, tad ekskursijos užsakomos tik tikrai žingeidiems ir dėmesį išlaikantiems žmonėms.

Dargaičių zoo – kaip nuvykti, kainos ir kiti reikalai

Kaip nuvykti

Dargaičių mini zoo įsikūręs Dargaičiuose, Google maps įvedus Dargaičiai mini zoo rodo jų Google puslapį „Alpakų auginimas“.

Važiuojantiems nuo Šiaulių pusės, reikia važiuoti Gruzdžių kryptimi, pravažiavus Gruzdžius sekti ženklu į Dargaičius ir prieš tvenkinius sukti į dešinę. Ant kelio yra nuorodos (jei atmintis nepaveda, nuorodos su užrašu „Alpakos“), tad pasiklysti faktiškai neįmanoma net be navigacijos.

Kainos

• Suaugusiems – 4 eurai.
• 3 -18 metų vaikams, senjorams, neįgaliesiems – 3 eurai.
• Vaikams iki 3 metų nemokamai.
• Maistelio indelis šerti gyvūnus – 1 euras.

Yra takai, tvarkinga, botų nereikia, nebent lijo savaitę be perstojo. Tačiau, suprantama, su aukštakulniais eiti nelabai rekomenduojama.

Darbo laikas

• Sezono metu (05.01-10.01) kasdien nuo 11 iki 18 val.
• Ne sezono metu savaitgaliais ir švenčių dienomis 11.00 -16.00.
• Ne sezono metu ekskursijos priimamos ir darbo dienomis (susitarus iš anksto).

Švelnumo terapija online

Instagram

Facebook

Tai, kada į svečius pas alpakas? 🙂

Pasilikite pusdienį prieš skrydį namo

Skrydis Žirona – Kaunas yra gan anksti ryte, 6:25. Tad norint spėti laiku, iš Barselonos reikia išvykti naktį, kas nėra labai patogu ir, net ištvermingiausius vargina. Tad verta paskutinį pusdienį praleisti Žironoje, apsistoti mieste arba oro uosto viešbutyje ir išsimiegojus vykti į oro uostą. Man toks variantas pasirodė labai optimalus ir protingas. Žirona nėra labai didelis miestas, tad pusdienio man tikrai užteko, tikiu užteks ir labai lėtiems turistams 🙂

Žirona skirta pasivaikščiojimams

Žironoje daug mažiau turistų nei Barselonoje, čia ne taip triukšminga ir daug lėtesnis tempas.  Miestas pritaikytas pėstiesiems ir nėra toks didelis, jog reikėtų automobilio. Tad atvykus automobiliu jį galima palikti prie apgyvendinimo vietos ir ramiai iškeliauti pasivaikščioti. Aš vykau su autobusu iš pakrantės, tad iš autobusų stoties į centrą, senamiestį taip pat nebuvo toli, minties apie vietinį autobusą net nebuvo (nors mačiau nemažai važinėja). Būtent vaikščiojant ir lėtai mėgaujantis diena galima geriausiai įvertinti miesto grožį.

Senovinė architektūra, spalvingi namukai, įdomūs balkonai ir kitos architektūrinės įdomybės laukia už kiekvieno kampo. Tad nesvarbu kokį maršrutą pasirinksite, kur eisite, galima sakyti, nieko nepraleisite. Aš taip pat vaikščiojau kur akys veda, kas buvo visai geras sprendimas. Visgi yra keli objektai, kuriuos būtų privaloma pamatyti būnant  Žironoje.

Eifelio tiltas

Gustavas Eifelis suprojektavo Eifelio tiltą Žironoje dar prieš baigiant statyti Eifelio bokštą Paryžiuje. Nežinia, kas įspūdingesnis – ar pats tiltas, ar faktas, jog jį projektavo Eifelis. Tačiau tai vienas populiariausių objektų mieste.

Žironos katedra

Įspūdinga katedra, matoma iš toli ir išsiskirianti Žironos horizonto linijoje. Ant aukšto kalno pastatyta katedra verčia užversti galvą, norint apžiūrėti visą grožį. O įeiti galima tik užlipus laiptais. Laiptelių neskaičiavom, bet tikrai nemažai… Katedros laiptai yra ir patogi bei populiari vieta susitikimams.

Sostų karų fanai – sukluskite

Jūs ne fanas, jei nežinote to fakto, jog populiaraus Sostų karų serialo 6 sezonas buvo filmuotas būtent Žironoje. Pasivaikščiojus netenka stebėtis – aplinka ideali erdvė šio serialo siužetui. O Žironos katedra turėtų būti atpažįstama visiems fanams. Daugelis vietų seriale atrodo būtent taip, kaip jas matome vaikščiodami mieste – panaudota itin mažai kompiuterinės grafikos.

Pasivaikščiojimas miesto sienomis

Žironą juosiančios gynybinės sienos vis dar puikiai išsilaikiusios ir jomis galima pasivaikščioti. Nuo jų atsiveria nuostabi Žironos panorama. Tad tai vienas iš svarbesnių objektų, kuriems būtina skirti dėmesio būnant mieste.

Nepriklausomybės aikštė

Plati aikštė ur daugybė kavinukių – puiki vieta praleisti siestą, ištempus kojas, mėgaujantis puikia kava su kruasanu ir leidžiant laiką stebint praeivius. Katalonijoje nuostabu tai, jog kavinėse gali sėdėti su puodeliu kavos ir nejausti spaudimo išeiti, užleisti vietą kitiems. Tad ramiai galima pasėdėti ir aptarti dienos įspūdžius.

Man Žirona paliko teigiamą įspūdį. Buvo mintis nevažiuoti, pabūti ilgiau prie jūros, bet kažkaip smalsumas nugalėjo. Ir tikrai nesigailiu nė akimirkos praleistos saulėtame mieste.

Kaip iš tikro: Nyderlandai ar Olandija?

Visi suprantame apie ką kalbame, nesvarbu ar naudojame pavadinimą Nyderlandai ar Olandija. Visgi, šie pavadinimai turi skirtingas reikšmes ir jų nederėtų painioti.  Tarp pavadinimų yra reikšminių geografinių skirtumų.

• –Nyderlandų karalystė – tai Europinė Nyderlandų dalis ir Nyderlandams priklausančios kolonijos: Aruba, Sint Martenas, Kiurasao ir BES salos.
• —-Nyderlandai – tai Europinė Nyderlandų dalis prie Šiaurės jūros, besiribojanti su Belgija bei Vokietija.
• Olandija – dvi iš 12 Nyderlandų provincijų. Pietų Olandija (Zuid-Holland), kurios administracinis centras yra Haga ir Šiaurės Olandija (Noord-Holland), kurios administracinis centras yra Harlemas.

Bet iš kur mes ir kitos šalys sugalvojome vadinti Nyderlandus Olandija, kuomet tai tik dalis šalies? Už pavadinimų ir sumaišties slypi slypi turtinga  šalies istorija. Būtent Pietų ir Šiaurės Olandijos provincijos savo laiku, ir vis dar dabar, buvo turtingiausios, užmezgusios svarbiausius verslo ryšius. Didžiausi ir svarbiausi miestai būtent yra šioje dalyje – Roterdamas, Amsterdamas, Haga, Harlemas. Tad natūralu, jog dėl Olandijos įtakos pasauliui, visai šaliai „prilipo“ Olandijos pavadinimas.

Tačiau šiandien būtų teisinga šalį vadinti Nyderlandais, kad ir kaip kirbėtų ant liežuvio Olandijos pavadinimas.

Beje, kalbant apie žmones, gyvenančius Nyderlanduose, jie visgi vadinami olandais. Ir sūris olandiškas…

Šalies savivalda, pabėgusi iš sostinės

Pagal apibrėžimą, „sostinė svarbiausias valstybės miestas, kuriame yra aukščiausieji valdžios organai“.

Tačiau Nyderlandams apibrėžimai nė motais. Pagal konstituciją, sostinė – Amsterdamas. Tačiau dar nuo 1588 metų pagrindiniai šalies valdymo organai yra įsitaisę Hagoje. Vėl gi, istorinės ypatybės lemusios, jog Amsterdamas buvo pernelyg maištingas, jog jam būtų galima patikėti valstybės valdymą.

Įdomu tai, jog konstitucija yra vienintelis dokumentas, kuriame Amsterdamas minimas kaip sostinė. Ir tai pažymėta straipsnyje apibrėžiančiame kur turi būti karūnuojamas naujas karalius.

Kraštas įsiskolinęs… jūrai

Nyderlandai –tai žemumų kraštas, kurio 40 proc. žemių yra tiesiogiai atkovotos iš vandens telkinių. Net 24 proc. teritorijos yra žemiau jūros lygio, dar 9 proc. yra 0-1 metras virš jūros lygio. Tad tikros žemumos, nuolat kenčiančios nuo potvynių ir audrų.

Nyderlandai turėtų būti patys geriausi kovotojai su jūra, kadangi jie išbandę ir įgyvendinę ne vieną technologinį sprendimą kaip apsaugoti žemes nuo užtvindymo. Gyvenant žemiau jūros lygio, tai yra tikras menas.

Ir toji kova yra nesibaigianti. Įvairios užtvaros, užtvankos gelbėja šiandien, tačiau globalinio atšilimo grėsmė ir kylantis vandens lygis jūrose verčia olandus rimtai žiūrėti į savo žemių saugumą, nes jie pirmi eilėje…

Kavos parduotuvė – ne visada kavos parduotuvė

Vykstant į Amsterdamą, vienas iš įdomesnių klausimų yra kaip atskirti kavinę nuo vietos, kur galima įsigyti kanapių ar kitų lengvųjų narkotinių medžiagų. Nes ir šios, ir kitos vadinamos coffeeshops. Visgi, pabuvoję Amsterdame teigia, kad sumaišyti neįmanoma.

Pavadinimų yra visokiausių, į juos koncentruotis neverta. Atskirti tikrą kavinę nuo „apsirūkiusios“ galima pagal:

• –Kvapą. Jei aplink kavinę ir vos tik pravėrus duris pajuntate keistą ir neįprastą kvapą – čia galima parūkyti žolės ir įsigyti kitų stebuklingų skanėstų.
• –Ženklas prie įėjimo ar lango. Baltai žalias ženklas su licenzijos numeriu ryškiai matomas prieš įeinant. Kiekviena įstaiga norinti prekiauti kanapių produktais turi gauti licenziją.

Į tokias „žalias kavines“ gali užsukti tik pilnamečiai, 18+. Žinoma, ir čia būna kavos, kartais ir sumuštinių. Tačiau norintys tiesiog kavos turi daug daugiau pasirinkimų tradicinėse kavinėse.

Nyderlanduose žmonės pamišę dėl geros kavos, tad norintys puodelio gardaus gėrimo, bet kuriame kampe ras gerą kavinę. Teigiama, jog net kavos automatai stotyse duoda aukšto lygio kavą.

Kreivi Amsterdamo namai

Kadangi Amsterdamas faktiškai pastatytas ant vandens arba ant labai minkšto pagrindo, namai lengvai krypsta. Ir nors pasitelkiamos technologijos leidžiančios sustabdyti „krypavimą”, tačiau vaikštant miesto gatvėmis galima pamatyti nemažai namų, kurie truputėlį „sukumpę”, kurių sienos gana kreivos ar pakrypusios. Situacija nėra labai bloga, tačiau atrodo įdomiai.

Į kurį oro uostą skristi? El Prat(BCN) ar Žironos (GRO)?

Teko skristi į abu oro uostus ir iš abiejų susisiekimas su Barselona yra geras, tad rinktis galima pagal tai į kurį oro uostą gaunate pigesnius bilietus. Žironos(ang. Girona) oro uostas mažesnis, labiau primena Palangos, o Barselonos jau didesnis, bet irgi ne iš tų, kur galima pasiklysti.

Apart skrydžio kainos, aš siūlyčiau rinktis taip:

• Geriau rinktis BCN: jei planuojate apsistoti pačioje Barselonoje.
• Geriau rinktis GRO:  jei planuojate apsistoti Costa Bravos pakrantės miesteliuose Lloret de mar, Blanes, Tossa de Mar ir kt.

El Prat T1 ar T2 terminalas?

Barselonos El Prat oro uostas yra sudarytas iš dviejų terminalų. Jie netoli vienas kito(apie 4 km), tačiau į juos vyksta skirtingi Aerobus autobusai ir jei teisingai sužiūrėjau, vyksta visai skirtingais maršrutais. Tad geriau iš  karto susižiūrėti į kurį terminalą reikia.

Terminalas nenurodytas biliete, tad reikia pasidomėti patiems. Skirtomas pagal avia kompanijas. Ryanair ir Wizzair skraido į ir iš T2 terminalo. O pilną sąrašą galima rasti čia: https://www.barcelona-airport.com/eng/airlines.php

Viešasis transportas iš/į oro uosto El Prat

Iš El Prat oro uosto ir į jį kas 5-10 minučių kursuoja Aerobus, specialūs oro uosto autobusai. Bilieto kaina į vien pusę 5,90€, į abi(per 15 dienų) 10,20€. Įsigyti galima internetu arba specialiuose automatuose išvykimo vietose. Visus kartus pirkau vietoje. Autobusų tvarkaraštis: http://www.aerobusbcn.com/en/timetable

Atkreipkite dėmesį, jog į T1 ir T2 terminalus vyksta skirtingi autobusai.

Jei kartais vykstate tokiu metu, kai nekursuoja autobusai, taksi kainos iki centro nuo 20 € (pagal kolegų keliautojų atsiliepimus).

Tuos kas skrenda 7:35 rytiniu Ryanair iš El Prat oro uosto, galiu patikinti, jog Aerobus išvykus iš centro 5:00, tikrai spėsite į lėktuvą.

 Viešasis transportas iš/į oro uosto Žironoje

Iš Žironos oro uosto ir į jį vyksta Sagales firmos autobusai. Teoriškai sako, jog pritaikyti prie Ryanair skrydžių, praktiškai reikia žiūrėti tvarkaraštį. Vyksta iš šalia oro uosto įėjimo esančios autobusų aikštelės, o Barselonoje atvyksta į Estacio del Nord stotį. https://www.sagalesairportline.com/en/timetables-and-lines/girona

Kitas variantas yra iš žironos oro uosto vykti į pačią Žironą ir tuomet iš ten vykti traukiniu (traukinių ir autobusų stotis yra tame pačiame pastatų komplekse). Ne visus bilietus galima įsigyti internetu, tačiau tvarkaraštį susižiūrėti galima: https://venta.renfe.com

 Ar Barselonoje reikia nuomotis automobilį?

Namuose esu ta, kuri be automobilio daugiau 500 metrų nevyksta. Tačiau kelionėse esu linkusi naudotis viešuoju transportu, ypač jei nenumatyta ilgesnių kelionių už miesto. Barselonoje puikiai išvystyta transporto infrastruktūra, yra metro, autobusai, tramvajai, taksi – tikrai nereikia pačiam turėti automobilį, kad visur suspėtum.

Iš kitos pusės, vairavimo maniakams, galiu patvirtinti, jog vairuoti mieste nėra sunku, nors ir pietiečiai, ispanai vairuoja tvarkingai, eismas nesudėtingas. Visai kas kita su parkavimu. Laikau save patyrusia vairuotoja, bet kas antra mašina pas juos priparkuota taip, kad nesuknežinus bamperio neišvairuočiau. Stačioje nuokalnėje automobiliai priparkuoti taip, jog net tarpo tarp jų nėra. Ir bamperiai visi baisūs. Kaip sakė jau kelis metus Barselonoje gyvenantis pažįstamas, bamperiai tam ir yra, kad į juos „bambsėti“, bamperio nubraukimo jie net nelaiko įvykiu. Nesu tikra, jog taip pat galvoja automobilių nuomos kompanijos. Gal kas pakomentuotų?

Koks oras Barselonoje?

Tai pats smagiausias klausimas diskusijų grupėse, nes yra tam tikra keliautojų grupė, kurie labiau pasitiki močiutės iš Kazlų Rūdos pasakymu, jog prieš 3 metus rugsėjo 5 lijo, nei kad pažiūrėti kokios yra vidutinės oro sąlygos pagal patyrusius meteorologus.

Asmeniškai aš buvau pernai rugsėjo 16-29. Trumpom rankovėm ir vasarinėm suknutėmis  tarpais buvo karšta,  švarką tik pirmą vakarą rankinėje pasinešiojau, paskui numečiau namie. Dienomis pavėsyje siekė ir +29. Lietaus nemačiau, bet oro drėgnumas toks, kad net kvėpuoti sunku. Tad kitais metais anksčiau nei rugsėjo galas net nesiruošiu vykti į tą regioną. O jei dar piečiau į Ispaniją, tuomet tik maždaug  spalio mėn viduryje.

Bet ką aš kalbu, patikrinkime ką sako meteorologai.

Siesta a la fiesta?

Nors aš labai nesusidūriau su reiškiniu siesta a la fiesta, tiksliau jis manęs nepalietė, tačiau būnant mažiau kurortinėse vietovėse galima pastebėti, jog restoranai po pietų užsidaro ir vėl atsidaro tik apie 19-20 val jau pasiruošę vakarienei. Taip pat ir prekybos centrai bei įvairios parduotuvės užsidaro kelioms valandoms per pietus. Ten kur daug turistų ir pačioje Barselonoje to nelabai pastebėsi, tai labiau mažesnių miestelių ypatybė.

Truputėlį kitokių patarimų pirmą kart vykstantiems pažėrė kolegę Rūta straipsnyje „10 patarimų pirmą kartą išsiruošusiems į Barseloną„.

O aš pati kiek anksčiau dalinausi įspūdžiais lankant populiariausius architekto Gaudi sukurtus objektus Barselonoje. Jei vykstate į Barseloną, be Gaudi neišsisuksite, galima susidaryti įspūdį, jog visa Barselona jo kūrinys.