Tai serialas apie manga kūrimą. Manga yra japoniški komiksai.

Pagrindinė istorija yra apie tai, kaip keturios mergaitės mokykloje įkuria manga kūrimo klubą. Bet man asmeniškai daug labiau patinka istoriją apie mokytojos, kuri apsiima prižiūrėti klubą, praeitį. Pakalbėkime apie viską iš eilės.

Ai Yasumi yra labai energinga, pozityvi mergina, kuri mėgsta skaityti manga. Jos mėgstamiausia manga yra Robbita and Pocota. Mergina turi įsivaizduojamą draugą įkvėptą manga personažo Pokota. Pokota dažniausia frazė: ką manga personažas darytų šitoje situacijoje?

Ką veikia klube Sachi Akafuku sunku pasakyti. Jinai tiesiog nori gerai praleisti laiką ir skaito kitų narių darbus, bei duoda kritiką.

Kokoro Fujimori yra dailės klubo narė. Jinai yra nedrąsi ir jai sunku išreikšti save. Tačiau be jos nebūtų manga klubo, nes niekas kitas nemoka taip gražiai piešti kaip Kokoro.

Hikaru Sekiryū yra paskutinė klubo narė. Jinai jau yra garsi, populiari manga kūrėja, kiek tai galima sakyti atsižvelgiant į merginos amžių.

Rei Teshima yra mokytoja, kuri apsiima prižiūrėti klubą. Jinai yra Robbita and Pocota komikso autorė (nes kitaip serialuose negali būti). Įdomiausia serialo dalis man yra Rei prisiminimai apie jos jaunystę. Jinai labai mėgo skaityti manga, todėl nusprendė tapti manga kūrėja. Serialas parodo visas jos kančias, visą karčią patirtį ir nesveikas darbo sąlygas, kurias Rei praėjo.

Dabar Rei nori apsaugoti mokinukes nuo bjaurios patirties. Jinai akcentuoja, kad mangos kūrimas privalo būti tik hobis ir niekada nesiekti profesionalo statuso.

Jeigu jums įdomus komiksų ar mangos kūrimo procesas, užkulisiai, šis serialas turėtų patikti. Tai yra gyvenimiškas anime, gerai pavaizduojantis kūrybiško procesą. Kūrėjai sako, kad bus antras sezonas. Lauksiu.

Serijos ilgis: 23 min.

Epizodų skaičius: 12

Kūrimo metai: 2026

Nuorodos:

Wikipedia

IMDB

Jeigu jums patiko The Legend of Vox Machina, šis serialas irgi gali patikti.

Šis serialas yra sukurtas pagal Sega žaidimų seriją ir, kadangi, kompiuteriniai žaidimai dažniausiai nelabai turi istorijos, tai žaidimo kūrėjai galėjo viską išsigalvoti.

Šalį pavadinimu Yuria siaubia Death Adder, kuris yra mažas milžinas, ir tik herojai gali nugalėti blogiuką ir išgelbėti Yuria.

Tarp herojų mes turime 5 personažus. Ax Battler – labai kvailas, raumeningas vyras, kuris galvoja, kad yra lyderis ir vadas. Tyris Flare – gana kvaila raumeninga moteris, kuri atrodo, kad yra šiek tiek protingesnė už Ax. Gilius Thunderhead yra protingiausias grupės personažas, kurio kiti grupės nariai niekada neklauso. Kadangi, jo niekas niekada neklauso, tai yra visuomet yra paniuręs ir nepatenkintas. Šitie trys personažai, kaip suprantu buvo visose žaidimo versijose.

Chronos "Evil" Lait yra personažas iš 3 žaidimo versijos. Tai yra humanoidinė (ta prasme vaikšto ant dviejų kojų) pantera. Po to kai Tyris ir Gilius susipyksta, Tyris pakviečia Chronos tapti trečiuoju grupės nariu.

Hampton Squib nėra žaidimų personažas. Jis svajoja tapti herojumi, tačiau nėra nei stiprus, nei karys, prie viso to jam dažniausiai nesiseka.

Šita grupė personažų patirs daug nuotykių siekdami išgelbėti Yuria.

Serialo istorija nėra gili, jos beveik nėra, tačiau šitame seriale nesikeikiama ir humoras yra geresnis nei The Legend of Vox Machina. Jeigu norite serialo, kurio veiksmas vyksta fantastiniame pasaulyje, jeigu norite serialo, kuris nepriima savęs rimtai, turbūt nerasite geresnio kandidato.

Serijos ilgis: 21 min.

Sezonų skaičius: 1

Epizodų skaičius: 10

Kūrimo metai: 2026

Nuorodos:

IMDB

Ar galite patikėti, kad tai yra dešimtas dešimtukas? Tai reiškia, kad šito teksto gale busime apžvelgę šimtą žaidimų. 2021 metų gale parašiau pirmą tokio tipo tekstą. Nežinojau, kiek tai tęsis, bet štai, penkiais metais vėliau mes esame čia.

Jeigu nežinote, tai kas tam tikrą laiko tarpą aš sudarau stalo žaidimų dešimtuką. Šitam rinkiniui galioja tik viena taisyklė: praėjo nemažiau nei du metai nuo recenzijos publikavimo. Jeigu jums kyla klausimas, tai, taip, recenzijos yra publikuojamos tik tų žaidimų, kuriuos aš įsigijau. Jeigu įdomu, taip pat galite pasiskaityti devintą dešimtuką.

91) Discordia – tai yra nedakeptas žaidimas su gerokai per daug komponentų. Aš atsimenu, kad pažiūrėjau Rahdo video, kur jis labai gyrė žaidimą. Tai yra tokia šūdų krūva, kad žaidimas dingo iš mano namų taip pat greitai kaip atsirado.

Kalbant šiek tiek bendriau, Rahdo kalba teigiamai apie visus žaidimus ir beveik visos jo rekomendacijos buvo/yra mano nusivylimai.

92) Skulk Hollow – tai yra labai stipriai giriamas žaidimas dviem žaidėjams. Nesuprantu kodėl. Žaidime yra įdomių idėjų, bet galiausiai atrodo, kad sėkmė lemia daugiau nei tavo sprendimai. Žaidimas paliko mano kolekciją.

93) Fall of Rome – tai yra Pandemic žaidimas padarytas teisingai. Ta prasme, jis pataiso daugelį Pandemic žaidimo trūkumų ir padaro jį įdomesniu. Man asmeniškai barbarai ir Romos imperija yra įdomiau nei virusai. Šitas žaidimas turi vieną trūkumą, kuo daugiau žaidėjų tuo sunkiau laimėti ir atvirkščiai. Laimėjau ir tuomet atidaviau.

94) Urbify – šitas žaidimas sudarytas iš dviejų dalių. Pirmoji labai keista įdarbinimo mechanika. Nesu nieko panašaus matęs. Antroji – labai nuobodi miesto statymo mechanika. Kadangi, apžvalgininkai gyrė šitą žaidimą tikėjausi daugiau. Žaidimas paliko mano kolekciją.

95) Hibachi – šitą žaidimą įsigyti buvo labai sunku. Visai netikėtai, Offline Club kėlėsi į naujas patalpas ir nusprendė išparduoti dalį savo žaidimų. Atėjau po darbo dienos ir paėmiau paskutinį žaidimą. Tai yra fantastiškas žaidimas. Labai stipriai rekomenduoju pabandyti, nors tai gali būti sunku padaryti.

96) Wandering towers – tai yra žaidimas vaikams. Vieną kartą žaidžiau su penkiais žmonėmis ir niekam nepatiko. Kitą kartą žaidėm dviese yra buvo be proto smagu. Matyt priklauso nuo kompanijos. Jeigu turite jaunesnių vaikų, rekomenduoju.

97) Bad company – iš pirmo žvilgsnio šis žaidimas panašus į Space base, bet tai yra apgaulė. Space base žaidimas yra smagus, nes gali pirkti daug pagerinimų. Šitame žaidime pagerinimų, kuriuos gali įsigyti, skaičius yra ribotas ir visa esmė yra kauliukų ritimas. Kauliukų ritimas yra sėkmė, nemano skonio žaidimas.

98) Thunder Road: Vendetta – labai giriamas lenktynių, kauliukų ritimų ir chaoso žaidimas. Apžvalgininkai, kurie giria sako: svarbu nelaimėti, svarbu padaryti ką nors epiško ir tai yra kertinis dalykas kalbant apie šitą žaidimą. Jeigu tu nužudysi Petrą, laimės Antanas, jeigu nužudysi Antaną laimės Petras, todėl tu nežudai nei vieno. Lauki, kada atsidursi priekyje, kad turėtum šansą laimėti. Jeigu jūs norite laimėti, tai žaidimas ne jums.

Žaidime ant lentos yra padedamos nežinomos kliūtys, kurių tikslas yra sukelti chaosą ir visi žaidėjai važiuoja aplinkui, niekas nenori chaoso, geriau pasirinkti saugų, ilgą, lėtą, bet žinomą kelią, nei trumpesnį, bet nežinomą.

Kitas aspektas, žaidime reikia trenktis į kitą žaidėją, vėlgi su tikslu sukelti chaosą. Būna žaidimai, kaip pavyzdžiui Pax Pamir ar Evolution, kur žaidi tam, kad pakenktum kitam. Tai nėra toks žaidimas, nes trenkdamasis į kitą mašina nežinai kam labiau pakenksi, gali būti, jog sau arba iš viso trečiam žaidėjui.

Aš negaliu pasakyti, kad tai yra blogas žaidimas, bet tai yra žaidimas ne man. Tai nėra tinkamas žaidimas žmonėms, kurie mėgsta strateginius žaidimus. Iš principo tai yra 1-2h vakarėlių žaidimas.

Žaidimas paliko mano kolekciją.

99) No thanks – tai yra klasikinis žaidimas, jeigu galiu pasakyti ką nors blogo, tai kad šito leidimo dėžutė yra per didelė. Teisingai išleistas jis galėtų tilpti į kišenę. Aš jį žaidžiau, smagiai praleidau laiką, bet tuo pačiu supratau, kad aš niekada nesiūlysiu, neieškosiu ir neprašysiu žaisti šito žaidimo. Taigi, žaidimas paliko mano kolekciją.

100) Alpujarras – tikrai negalvojau, kad tai yra mano 100-oji recenzija. Šis žaidimas turi įdomią mechaniką ir visai neblogą išvaizdą. Jeigu kas nors pasiūlytų, tikrai niekada neatsisakyčiau žaisti, bet aš manau, kad mačiau viską ką žaidimo mechanika gali pasiūlyti ir todėl šis žaidimas paliko mano kolekciją.

Apibendrinimas

Žaidimai, kurie paliko kolekciją: Discordia, Skulk Hollow, Fall of Rome, Urbify, No thanks, Alpujarras, Thunder Road: Vendetta.

Žaidimai, kurie vis dar yra: Hibachi, Wandering towers, Bad company.

Pabaigoje norėčiau pasakyti, kad nors žaidimai Fall of Rome, No thanks, Alpujarras paliko mano kolekciją, aš rekomenduočiau jums juos pabandyti ir pats niekada neatsisakysiu žaisti. Šiuo metu aš nemanau, kad Hibachi kada nors paliks mano kolekciją, bet laikas parodys.

Rūkymas kenkia jūsų sveikatai, bet praplečia jūsų pažinčių ratą.

Aš niekada negalvojau, kad galima sukurti įdomų serialą apie rūkymą ir tikrai nekalbėčiau apie šitą serialą, jeigu jis nebūtų tikrai geras.

Sasaki yra 45 metų vyras dirbantis nepakenčiamą darbą, kuriame viršininkas yra kvailas ir daug rėkia. Po sunkios darbo dienos vienintelis džiaugsmas vyro gyvenime yra jauna kasininkė, kuri visuomet šypsosi.

Yamada yra 24 metų mergina dirbanti kasininke parduotuvėje. Kasininkės persona yra tobula miela mergina, kuri visuomet laiminga ir šypsosi. Tačiau, tai nėra tikroji jos asmenybė.

Vieną dieną Sasaki ieško kur parūkyti, kadangi, negalima rūkyti prie prekybos centro durų (labai geras sprendimas, kodėl pas mus ne visur taip yra?), jis nuklysta už prekybos centro nugaros ir tuomet Yamada jį pakviečia parūkyti kartu. Ne darbo metu Yamada rengiasi provokuojančiai (?) ir jos balsas yra aukštesnis. Sasaki nepažįsta savo mėgstamiausios kasininkės ir todėl mergina prisistato Tayama vardu. Taip prasideda jų rūkymo kartu istorija.

Sasaki yra labai medinis, nuolatos atsiprašinėja ir galvoja: ar tik neįžeidė, ar nepasakė ko nors blogo. Tuo tarpu Tayama visaip provokuoja ir erziną vyrą.

Serialo metu sutinkame daugiau nei du personažus. Pamatome Sasaki kolegą, pamatome didžiąją dalį parduotuvės kolektyvo. Rūkymas kartu įtakoja vieno ir kito personažo emocijas bei elgesį darbe.

Tai nėra vientisa istorija nuo taško A iki taško B, bet kiekvienas epizodas susideda iš dviejų (kartais trijų) momentų jų gyvenime. Tie momentai atrodo labai žmogiški ir tai užkabina. Jeigu ieškote paprastos gyvenimiškos istorijos, šis serialas gali jums patikti.

Serijos ilgis: 22 min.

Epizodų skaičius: 12

Kūrimo metai: 2026

Nuorodos:

Wikipedia

IMDB

Man patiko ankstesnė šio autoriaus knyga – Range, tai nusprendžiau perskaityti ir šitą. Aš galvojau, kad šita knyga yra apie tai, kad apribojimai daro tave kūrybiškesniu, bet realiai tai knyga apie viską ir apie nieką. Tarsi kiekvienas skyrius būtų atskiras straipsnis ir autorius bando viską apjungti į vieną temą. Sakyčiau nelabai sėkmingai.

Knygą sudaro 4 dalys arba 12 skyrių.

Pirmas skyrius pasakoja apie kompaniją, kuri norėjo sukurti išmanų telefoną dar 1990. Jie turėjo talentingiausius inžinierius, bet galiausiai nieko nepasiekė.

Antras skyrius pasakoja apie Pixar, nes tai yra priešinga kompanija kompanijai iš pirmo skyriaus.

Trečias skyrius pasakoja apie tai kaip pasikeitė medicininiai tyrimai.

Ketvirtas skyrius kalba apie muziką ir haiku. Šito skyriaus idėja yra ta, kad limitacijos leidžia pasiekti neįtikėtinų aukštumų.

Penktas skyrius pasakoja apie rašytoją Virginia Woolf.

Šeštas skyrius sako, kad kunigų pamokslai yra 90% kitų kunigų pamokslai ir 10% savo naujų originalių minčių.

Septintas skyrius pasakoja apie tai kaip pasikeitė JAV armijos šarvų (uniformos) gamybos procesas/filosofija.

Aštuntas skyrius pasakoja apie produktą, kuris leidžia vaisiams ir daržovėms ilgiau išlikti šviežioms, geros prekinės išvaizdos, nesupūti. Nežinojau, kad toks dalykas egzistuoja. Dabar, kai žinau, nežinau ar noriu valgyti vaisius iš parduotuvės.

Taip pat pasakoja apie vieną sportininkę, kuri pritaikė Limitų teoriją iš Eliyahu M. Goldratt knygos „Tikslas“ savo gyvenimui ir taip tapo 4 kartus olimpine čempione.

Devintas skyrius pasakoja apie Isabel Allende, jinai yra viena iš populiariausių rašytojų ispanų kalba.

Dešimtas skyrius pasakoja apie verslo situaciją Zambijoje. Šito skyriaus idėja, kad kuo žmonės labiau pasitiki vieni kitais, tuo geresnius verslus gali sukurti, tuo jie tampa turtingesni. Pasitikėti nepažįstamais yra sunku, todėl reikia kurti institucijas, kurios garantuotų pasitikėjimą.

Vienuoliktas skyrius pasakoja apie tai, kad iš tiesų beveik kiekvieną reikšmingesnį išradimą beveik tuo pat metu padarė keli skirtingi žmonės, tačiau mes neteisingai žinome tik vieną išradėją, autorių. To priežastis yra, kad autoriai iš tiesų nepadaro nieko revoliuciško, o tiesiog apibendrina idėjas sklandančias tuo metu ore.

Dvyliktame skyriuje autorius pasakoja apie šitos knygos rašymo procesą ir kaip tai įtakojo autoriaus gyvenimo būdą.

Keletas įdomesnių momentų iš knygos:

Kai mokykloje pradėjau mokytis chemijos pirmą kartą gyvenime išgirdau, kad Mendelejevas susapnavo periodinę cheminių elementų lentelė. Pasirodo ta istorija yra melas. Negana to, Mendelejevas nebuvo pirmas sukūręs periodinę elementų lentelę, iš tiesų jis buvo paskutinis.

Teksaso valstija (JAV) nusprendė įsitikinti, ar ženklai parodantys kiek avarijų įvyko ruože sumažina avarijų skaičių. Kaip tik priešingai, paaiškėjo, kad tokie ženklai padidina avarijų skaičių. Kodėl? Ženklai reikalauja dėmesio ir nukreipia jį nuo kelio, tuo metu, kai vairuotojui reikia būti labiausiai susikaupusiam.

Mano vertinimas:

– knyga gerai parašyta, todėl skaitosi lengvai, tačiau nėra nei vieno skyriaus ar istorijos, kuri būtų wow. Visos istorijos atrodo tiesiog atsitiktinai sudėtos į knygą. Knygoje taip pat nėra dalykų, kuriuos galėčiau pritaikyti savo gyvenime, tiesiog istorijos.

Aš daug metų rašau apie animaciją, bet tai yra pirmas Batman serialas apie kurį nusprendžiau pakalbėti.

Kodėl nerašiau anksčiau apie Batman serialus? Todėl, kad jeigu matei vieną, matei juos visus. Taip, animacijos stilius gali skirtis. Taip, viename seriale Batman kostiumas juodas, kitame – tamsiai mėlynas. Bet istorijos tos pačios.

Aš žiūrėjau daug Batman animacijų bei filmų, kad mintinai žinočiau daugelį pagrindinių blogiukų vardų bei kilmės istorijų. Šis serialas yra kitoks. Jeigu niekada nežiūrėjai Batman, pažiūrėjęs šitą serialą pagalvotum, kad taip ir turi būti. Bet, jeigu žinai istorijas, tu pamatai, kaip tie patys personažai pateikti kitaip. Tas pateikimas neatitinka tavo žinių ir tai keista, tai yra įdomu.

Ant kiek keista tai yra? Pirmame epizode Batman kovoja su Pingvinu. Bet Pingvinas yra moteris. Aš to niekada nesu matęs/girdėjęs. Aš niekada neskaičiau komiksų, tai nežinau ar yra tokia komiksų serija, kurią vaizduoja šis serialas, ar tai originalus kūrėjų požiūris. Bet tai nauja.

Šis serialas yra tamsesnis nei daugelis kitų. Ir ne, aš nekalbu apie tai, kad Batman kostiumas yra juodas. Aš kalbu apie smurto kiekį. Pirmame sezone miršta vienas blogiukas. Antrame – trys. Nežinau ar bus trečias sezonas, bet tokiais tempais, po trečio sezono nebeliks gyvų pagrindinių blogiukų.

Taip, Batman kaip visuomet laikosi principo, kad blogiukus reikia sugauti ir pasodinti į kalėjimą, kad jie galėtų pabėgti ir vėl daryti savo blogus darbus, nes kitaip Batman neturės ką veikti. Bet blogiukai, būdami blogiukais, žudo vieni kitus ir negaili.

Aišku, kai aš sakau, tamsesnis, reikia suprasti, kad tai vis dėl to amerikietiškas multikas, tai gi jie nepersistengia. Truputi daugiau smurto, nei amerikietiškuose multikuose paprastai, bet palikta pakankamai vietos kur dar būtų galima pasitempti.

Ar jūs turėtumėte žiūrėti šitą serialą? Nežinau. Jeigu niekada nežiūrėjote Batman, tai šitas serialas jums nieko neduos. Jeigu esate didelis Batman fanas, tai jums gali labai nepatikti, kad viskas yra kitaip ne visada. Man patinka, bet aš taip pat norėčiau, kad Batman būtų dar tamsesnis.

Serijos ilgis: 25 min.

Sezonų skaičius: 2

Epizodų skaičius: 20

Kūrimo metai: 2024-?

Nuorodos:

IMDB

Wikipedia

Tai yra aštuntoji roboto žudiko serijos knyga. Aš turiu pasakyti, kad istorijos šitoje serijoje negerėja.

Knyga nuo pat pirmo puslapio įmeta į veiksmą ir tu galvoji: ar kažkas atsitiko paskutinėje knygoje, kurią skaičiau prieš du metus, ką aš turėčiau atsiminti, kad suprasčiau kas dabar vyksta? Galiausiai yra paaiškinama kas vyksta, bet, mano nuomone, tai padaroma per vėlai.

Kiek puslapių reikia, kad pabėgtum iš planetos? Atsakymas: ~240. Visa knyga yra kelionė. Įsivaizduokite Žiedų valdovo trilogiją, bet ją statytų mokinukai.

Visą knygą pagrindinis veikėjas bėga nuo kažko ir tu nežinai ar tas priešas tikras, ar įsivaizduojamas. Knygos metu atsitinka blogų dalykų, bet ar jie yra super genialaus blogiuko darbas, ar tiesiog atsitiktinės nesėkmės?

Kai perskaitai knygą tu gali pasakyti: aš žinau kas atsitiko. Tuomet kyla klausimas: kodėl tai atsitiko? Atsakymas, todėl kad autorė galėtų parašyti knygą. Knygoje nėra blogiuko su rimta motyvacija. Nedidelis spoileris, paskutiniuose puslapiuose pasirodo ale „blogiukas“, kuris atseit viską organizavo, nu bet… Neįmanoma sugalvoti, logiškos motyvacijos, kodėl kažkas darytų tai kas vyko knygoje ir kokių tikslų jis siekė. Ir net neįmanoma pasakyti ar jis pasiekė kažko ar ne. Bet jeigu nesigilinsite į logiką, knyga nėra tragiška, esu skaitęs blogesnių.

Knygos privalumai. Rasite pažįstamą pasaulį. Rasite pažįstamą pagrindinį veikėją ir jo emocines kančias. Knyga skaitosi lengvai, smagiai, bet nepasakyčiau, kad yra įtraukianti.

Mano vertinimas:

– knyga nėra tragiška, bet ar dėl to verta ją skaityti?

Žmonės nori lyginti šitą žaidimą su Point Salad, nes šį žaidimą sudaro kortos ant kurių pavaizduotos daržovės, bet šie du žaidimai daugiau neturi nieko bendro.

Vegetable stock žaidimo tikrasis pavadinimas yra chaosas.

Žaidimas yra apie akcijų rinką (už tai stock pavadinime), bet kad būtų įdomiau vietoj korporacijų pavaizduotos daržovės. Kiekviena korta vaizduoja tris daržoves, tai gali būti vienodos daržovės, tai gali būti skirtingos daržovės.

Raundo metu atverčiama viena daugiau korta nei yra žaidėjų. Kiekvienas žaidėjas pasirenka vieną iš atverstų kortų, tai yra jo akcijos. Korta, kurios nepasirinko joks žaidėjas pakels akcijų kainas nurodytoms daržovėms. Akcijos gali būti vertos nuo 0 iki 5. Jeigu akcijos vertė yra 5 ir jinai turi padidėti per vieną, tuomet jos vertė tampa 0. Taip sakant, įvyko staigus nuvertėjimas, rinka perdegė. Ir tai yra visa žaidimo esmė.

Žaidime gale visi žaidėjai turi 6 kortas, suskaičiuoja jų vertes pagal tuometinę situaciją ir daugiausiai taškų surinkęs žaidėjas laimi.

Ar yra žaidime kokia nors strategija? Atsakymas – nelabai. Jeigu esi paskutinis žaidėjas, tai korta, kurios nepasirinkai įtakos akcijų vertę. Jeigu žaidžiate šešiese tokia galimybė bus vieną kartą, žaidžiant trise – du. Bet ar tas pasirinkimas ką nors lemia? Jeigu tai yra pirmas žaidimo raundas – nieko, tu negali žinoti kokios kortos ir kokia tvarka eis toliau. Jeigu tai yra paskutinis raundas – galbūt. Visi sprendimai jau buvo padaryti, taigi, jeigu žinai kas rinkosi kokias kortas, galbūt tu gali nulemti, kuris žaidėjas laimės. Bet čia irgi toks, galbūt.

Tai yra labai greitas chaotiškas žaidimas, kur beveik viskas yra sėkmė. Jeigu jums patinka tokie žaidimai, tai geriau nerasite. Bet daugeliui žmonių aš šito žaidimo nerekomenduočiau. Ir nesuprantu tų, kurie giria šitą žaidimą.

Žaidimo trukmė: 15-20min.

Žaidėjų skaičius: 2-6.

Sudėtingumas: 1.05 (labai lengvas).

Sukūrimo metai: 2019

Žaidimo kalba: anglų.

Žaidimo kategorija: sėkmė, chaosas, trumpas.

Godot yra žaidimų kūrimo variklis. Aš sukūriau žaidimą, kurį galite įsigyti čia.

Šituo tekstu norėčiau pasidalinti savo įspūdžiais apie Godot ir mano patirtį kuriant žaidimą.

Kodėl Godot?

Jeigu tai nėra jūsų pirmas tekstas, galbūt žinote, kad aš kartas nuo karto mėgstu sukurti žaidimus. Aš dažniausiai kuriu labai paprastus žaidimus ir kartais jie tampa neįtikėtinai populiarūs. Mano mėgstamiausia kalba yra Javascript, o variklis, kurį dažniausiai naudojau žaidimų kūrimui – Phaser.

Aš pats labiausiai mėgstu žaisti web žaidimus, tai kaip ir viskas išspręsta ar ne?

Šiais laikais yra labai madinga kurti žaidimus Steam, plius youtube pradėjo man rekomenduoti įvairių indy kūrėjų video, taigi aš pagalvojau: kodėl negalėčiau sukurti žaidimo Steam? Pirmas žaidimas tikrai neuždirbs man milijonų (būkim realistai), bet tai bus įdomi patirtis.

Yra būdų kaip interneto svetaines perkelti į programas. Iš principo supakuoji interneto svetainę kartu su chrome naršykle į vieną failą ir čia tau programėlė. Toks būdas nėra elegantiškas ir jis manęs nežavėjo. Reikėjo kito būdo ir tai reiškė, kad turėsiu išmokti naują įrankį.

Kaip ir kiekvienas save gerbiantis žmogus, pirmiausiai pabandžiau Unity. Unity privalumai, kad jie turi be proto didelę bendruomenę ir daug gerų gidų pradedantiesiems. Bet man Unity nepatiko.

Mane labai nustebino, kad Unity neturi kodo redaktoriaus. Jeigu esi programuotojas, galbūt turi savo mėgstamiausią kodo redaktorių ir jame gali dirbti. Aš neturiu, bet ne problema susirasti. Nemokamu yra daugiau nei dešimt, o pridėjus mokamus, tai iš viso meleonai.

Aš supratau, kodėl programuotojams būtina turėti du monitorius: dirbi su dviem programom iš karto. Kodo redaktoriuje rašai kodą ir tuomet Unity žiūri rezultatus. Su vienu monitoriumi, turi nuolatos spaudinėti alt+tab, kas realiai yra tas pats kaip laikyti ranką ant skruzdėlyno. Kas jaučia tame malonumą?

Dalykas, kuris mane baisiai erzino, kad kiekvieną kartą paspaudus ctrl+s, Unity turėdavo perkompiliuoti žaidimą ir tai užtrukdavo apie minutę. Kitaip sakant, jeigu dirbi 8 valandas (pilną darbo dieną), tai prarandi 1,5 valandos ant perkompiliavimo. Aš įsivaizduoju, kad jeigu turite galingą kompiuterį, tai tas procesas užtrunka sekundę, mano kompiuteris yra kažkur 5 metų senumo.

Kitas dalykas, kuris man nepatiko, tai žaidimų eksportavimas. Aš sukūriau savo pirmą žaidimą pagal gidą. Realiai ten nieko nėra, žaidime gal mažiau nei 100 eilučių kodo. Tokio žaidimo eksportas užtruko daugiau nei pusvalandį. Kodėl?!

Po tokios malonios patirties su Unity, nelabai optimistiškai nusiteikęs, nusprendžiau pabandyti Godot. Godot mane maloniai nustebino. Jis turi integruotą kodo redaktorių. Žaidimo eksportavimas užtrunka trumpiau nei 5 minutes ir kiekvieną kartą paspaudus ctrl+s nereikia perkompiliuoti žaidimo. Ko dar žmogus gali norėti?

Godot teoriškai palaiko dvi kalbas C# ir GDscript. Aš esu dirbęs su C# universiteto laikais, kas yra prieš visą amžinybę, bet vieną kartą išmokęs važiuoti dviračiu, niekada nepamirši. Tuo pačiu, jeigu nori daryti karjerą žaidimų kūrime, būtų logiška praktikuotis C#, todėl aš, savaime suprantama, pasirinkau GDscript.

Žmonės sako, kad GDscript yra panaši į Python, negaliu komentuoti, nes niekada taip ir neišmokau Python.

Godot privalumai

1) Įsivaizduokite, kad pasileidote žaidimą ir pamatėte bugą. Jūs galite pataisyti kodą, išsaugoti ir jūsų naujai parašytas kodas iš karto veiks žaidime. Jums nereikia žaidimo pasileisti iš naujo. Kosmosas, ane?

2) Teoriškai Godot sukurtą žaidimą galima eksportuoti į bet kurią platformą. Aš pats išbandžiau tik Windows ir Web, ir turiu pasakyti, kad eksportai nėra lygiaverčiai. Mano žaidime į jūsų gatvę ateina pirkėjai. Piko metu jų gali būti 1000. Windows žaidimo atveju mano kompiuteris pradeda laginti kažkur virš 500, tačiau naršyklės atveju tai jau prasideda virš 200. Windows kodas kažkaip yra geresnis.

3) Aš negaliu patikėti, kaip lengva padaryti vertimus. Nėra priežasties, kodėl jūsų kuriamas žaidimas neturėtų anglų ir lietuvių kalbos. Problema su vertimais į italų kalbą, kad jūs nemokate italų kalbos.

Norint naudoti vertimus, pirmiausiai susikuri Google Sheet (Excel) failą. Pirmas stulpelis raktinė frazė, antras – angliškas vertimas, trečias – lietuviškas vertimas. Eksportuojate failą kaip CSV, drag&drop į Godot ir jums automatiškai sugeneruojami vertimų failai. Nustatymuose pažymite, kokius failus naudoti ir vertimai vyksta automatiškai.

Mygtuko tekste suvedate raktinę frazę ir jinai bus rodoma teisingai priklausomai nuo pasirinktos kalbos. Jeigu norite vertimus naudoti iš kodo, tuomet reikia naudoti TR funkciją. Taip paprasta!

4) Godot redaktorius iš karto pastebi sintaksės klaidas. Programuotojai gali pasakyti, kad žino geresnių kodo redaktorių, bet man tai geriausias su kuriuo teko dirbti.

5) Žaidimo kūrimas Godot nėra tik programavimas. Maždaug 50% yra drag&drop kur reikia susitampyti komponentus. Apie tai pakalbėsime prie trūkumų. Tai nėra gamemaker ar panašus įrankis, kur galima būtų 100% žaidimo sukurti tik drag&drop, kodą rašyti vis tiek reikia, bet pagrindinis Godot elementas yra scena. Man sunku įsivaizduoti, kad scena būtų sudaryta tik iš vieno objekto. 5 objektai turbūt yra vidurkis mažoms scenoms, bet teoriškai vieną sceną gali sudaryti šimtas ar net daugiau objektų. Kiekvienas objektas teoriškai gali turėti po savo kodo failą. Realybėje taip nebus, bet teoriškai įmanoma. Privalumas, prie kurio aš taip ilgai vedu yra paveldėjimas.

Jeigu esate susidūrę su objektiniu programavimu, tai žinote, kad paveldėjimas leidžia naudoti tėvinės klasės metodus ir kintamuosius. Kaip ir viskas labai paprasta. Išskyrus, kad Godot, tai yra daug smagiau. Jūs galite perrašyti paveldėtą metodą, kas yra gerai, bet nieko nestebina. Jūs galite praplėsti paveldėtą metodą t. y. bus įvykdytas originalus kodas ir jūsų naujai parašytas kodas. Jėga ar ne? Jūs galite sukurti paveldėtą sceną. Tarkim, originali scena turi 50 objektų ir 10 klasių. Paveldėjusi scena iš karto gauna visus objektus ir klases, bet jūs taip pat galite pridėti naujų objektų, klasių arba praplėsti esamų funkcionalumą. Kosmosas, ane?

Pavyzdžiui mano žaidime yra pagrindinis lygis, kur jūs galite atlikti visus veiksmus. Tuomet paveldėtas lygis paveldi visą funkcionalumą ir pakeistas tik vienas dalykas: lygio perėjimo sąlygos. Viename lygyje reikia pastatyti tris restoranus, kitame lygyje reikia parduoti prekių už 1,200 eurų. Visas pagrindas yra tas pats ir skiriasi tik keli metodai. Tai yra nerealiai smagu.

Godot trūkumai

1) Pradėkime nuo tokio nelabai trūkumo, bet pripratimo klausimo. GDscript yra kalba pagrįsta tabais, jeigu netyčia kur nors ne ten padėjote tarpą, eilutė iš karto raudonuoja ir kodas neveikia. Iš kitos pusės, tai verčia jūs rašyti tvarkingą kodą ar bent jau kažkiek tvarkingą.

Labai keista, kai eilutės gale nereikia rašyti kabliataškio ar if sąlygos apskliausti. Javascript gali parašyti viską vienoje eilutė ir tai veikia. Čia taip neveiks.

2) Kaip jau minėjau pradžioje aš ateinu iš javascript/Phaser pasaulio. Tame pasaulyje viskas yra kodas. Iš principo kaip tu kuri žaidimą, tai rašai ilgą funkciją, kol supranti, kad dalį kodo reikia panaudoti antrą kartą, tuomet savo didžiąją funkciją išskaidai į mažesnes ir toliau rašai ilgą funkciją. Taip kartoji kol pabaigi žaidimą. Tuomet paskutinį kartą peržiūri kodą ir jį išskaidai, kad taptų geriau skaitomas. Tai yra tobulas Agile, nemanau, kad kas nors priartėja prie šito.

Kaip jau užsiminiau anksčiau, Godot nėra tik programavimas. Kas reiškia, kad jūs negalite tiesiog sėsti ir kurti žaidimo, o eigoje išsiaiškinti ką darote. Prieš pradėdami kurti žaidimą, turite susikurti aiškią struktūrą. O kad galėtumėte susikurti aiškią struktūrą turite žinoti labai tiksliai kaip jūsų žaidimas veiks. Kiekvienos smulkmenos žinoti nebūtina, bet pagrindinius bruožus privaloma.

Niekas nesako, kad negalima tobulinti ar keisti struktūros darbo eigoje, bet labiausiai tikėtina, kad rezultatas bus spageti. Nenoriu sakyti, spageti kodas, nes tai nėra tik programavimas.

Godot kintamuosius galima apsirašyti kode ir po to juos keisti iš inspektoriaus. Tai yra problema, nes jeigu pamatote, kad kažkokia reikšmė yra 2x didesnė nei turėtų būti, jūs nežinote kur ieškoti klaidos: kode ar inspektoriuje, ir reikia patikrinti abi vietas.

3) Jeigu esate dirbę su HTML ir CSS, tai jūs esate įpratę, kad kiekvienas elementas turi paraštes (margins) ir atitraukimus (paddings). Godot atveju, vietoj to turite marginContainer. Kitaip sakant, jeigu HTML formą su gražiu dizainu norėtumėte perkelti į Godot, jums reikėtų maždaug 2x daugiau objektų/elementų, nes kiekvieną kartą, kai nustatėte paraštes ar atitraukimus, jums reikėtų naudoti marginContainer.

4) Nors teoriškai, visi objektai turi savo savybes, kurias galima redaguoti per inspektorių nerašant kodo. Man teko susidurti keletu atveju, kur neradau reikalingų savybių inspektoriuje ir paprašius pagalbos DI, gavau kodo gabalą. Kitaip sakant, yra tam tikros objektų savybės, kurias kažkodėl galima keisti tik per kodą.

5) Yra keistų bugų, kurie neturi nieko bendro su mano kodu. Pavyzdžiui, žaidime galima pastatyti autobusų stotelę ir tuomet atvažiuoja autobusas. Vienas bugas buvo toks, kad vietoj to, kad autobusas važiuotu gatve, jis važiavo šaligatviu. Mano kodas niekaip negalėjo sukelti tokio bugo, bet vienintelis sprendimas, kurį aš radau, perrašyti visą autobuso logiką nuo nulio. Galima problema: kaip skirtingi objektai sąveikauja tarpusavyje. Autobusas nėra tik judantis paveiksliukas, bet scena sudaryti iš 10 objektų ir galbūt vienas iš jų kažkaip keistai sąveikavo su autobusu stotele ar dar kokiu nors kitu žaidimo objektu.

Dalykai, kurių vis dar nežinau

Kaip jau minėjau truputi aukščiau, dirbant su Godot labai svarbu pasirinkti teisingą struktūrą. Tai liečia tiek scenos struktūrą, tiek failų struktūrą. Savaime suprantama, jūs norite paveiksliukų failus laikyti paveiksliukų kataloge, kodo – kodo, duomenų – duomenų. Bet tai nėra gera failų struktūrą. Mano žaidime yra 60 paveiksliukų, ar jūs manote, kad yra gera idėja laikyti viską viename kataloge?

Dar įdomiau yra su kodu. Nes kodą sudaro scenos failai (tscn) ir skripto failai (gd). Ar jie turėtų būti viename kataloge ar skirtinguose. Mano žaidime yra 56 scenos. Laikyti visą viename kataloge bloga idėja. Mano žaidime yra 105 skripto failai, kas reiškia, kad kiekviena scena vidutiniškai turi po du failus.

Kuriant web žaidimus labai svarbu, kad būtų kuo mažiau užklausų į serverį, taigi, sprite yra geriausias būdas. Ir nors Godot teoriškai galima naudoti sprite (aš naudoju), bet nemanau, kad tai yra teisingas būdas. Paprasti paveiksliukai Godot atveju atrodo kaip teisingesnis sprendimas sukeliantis mažiau galvos skausmo. Jeigu aš būčiau naudojęs paveiksliukus, o ne sprite, tai vietoj 60, aš jų turėčiau virš 300. Vėl gi kyla klausimas: kokia turėtų būti teisinga struktūra?

Kiek laiko užtruko sukurti žaidimą?

Žaidimas nėra didelis. Iš viso tik 40 lygių. Vis dėl to sakyčiau, kad žaidimą sukurti užtruko be proto ilgai.

Atsakymas: kiek laiko užtruko sukurti žaidimą - nėra labai paprastas.

Pirmiausiai aš sukūriau Phaser žaidimo versiją. Ir ta versija sukurti man užtruko 4 mėnesius. Vienas mėnesis buvo sunaudotas iliustracijoms. Taip pat savaitę ar dvi sugaišau balansavimui ir idėjai: kokios parduotuvės turėtų būti, kiek jos turėtų kainuoti.

Aš negalėjau panaudoti kodo, bet idėja, skaičiai ir visi paveiksliukai buvo panaudoti galutinėje versijoje. Galutinėje versijoje yra šiek tiek pakeitimų, šiek tiek naujų paveiksliukų, bet pagrindinis darbas buvo atliktas kuriant Phaser versiją.

Toliau aš sukūriau demo versiją. Tai man užtruko apie 2,5 mėnesio.

Galiausiai aš demo versiją praplėčiau iki galutinio rezultato. Tai man užtruko 2 mėnesius.

Taigi, galutinis rezultatas sakyčiau yra 6 mėnesiai. Aišku, reiktų suprasti, kad aš nedirbau po 8 valandas per dieną, kiekvieną dieną. Gera diena yra, kai žaidimui skirdavau po 4 valandas. Taip pat buvo dienų, ypač kai jau matai, kad jau beveik užbaigei ir nori greičiau užbaigti, kai sėdi po 12 valandų, dvi dienas iš eilės. Bet tokių dienų buvo nedaug.

Kuriant šį žaidimą man teko susidurti su daugybę naujų dalykų, aš daug išmokau. Aš manau, kad jeigu kurčiau tokį patį žaidimą dabar, tai galėčiau jį padaryti greičiau. Ne daug, greičiau, tik kokiu mėnesiu.

Apskritai, kurti žaidimą vienam yra keistas procesas. Pradžioje visą laiką skiri kodo rašymui, bet proceso eigoje tai keičiasi. Projekto gale 90% skiri žaisti savo žaidimui ir kodo rašymo būna labai ne daug.

Kas toliau?

Baigiau savo eksperimentą, tai laikas grįžti prie Phaser? Ne, tiesa pasakius, Godot man labai patinka. Galėjote tą atspėti iš pavadinimo. Aš širdyje esu web žaidimų žaidėjas ir kūrėjas, bet, manau, kad nuo šiol juos kursiu su Godot. Taip, aš manau, kad Godot kurti žaidimus yra sudėtingiau ir užtrunka ilgiau, bet taip pat žymiai smagiau.

Jeigu perskaitėte iki galo, mano žaidimą galite rasti čia. Ir būtinai apie jį papasakokite savo draugams.

PS. Aš taip pat žaidimui sukūriau CV, nes kodėl gi ne? Pažiūrėkite, tikrai smagu.

Tai yra gražiausia žaidimo dėžutė, kokią esu kada nors turėjęs! Jinai atrodo kaip knyga ir yra su magnetiniu dangteliu. Paprastai aš nemėgstu nestandartinių dėžučių, bet nesupykčiau jeigu tokių būtų daugiau. Iliustracijos ir piešimo stilius irgi man labai patinka. Bet geri žodžiai tuo ir baigiasi.

Mokykloje reikėjo skaityti Donkichotą, aš nieko neatsimenu, visai gali būti, kad neskaičiau. Bet išgirdęs, jog bus žaidimas apie šitą žymią knygą, nusprendžiau, kad turi jį įsigyti.

Tai kaip žaidžiasi žaidimas? Žaidime yra keturi žymekliai: kliedesys (mėlynas), manija (žalias), meilė (raudonas), šlovė (geltonas). Priklausomai nuo jūsų veiksmų, jie judės ant lentos.

Žaidime, taip pat yra personažų kortos tų pačių keturių spalvų. Kiekvienas žaidėjas pradeda su 9 kortomis. Be spalvos kiekviena korta turi dar kažkokį kiekį spalvotų simbolių. Du pagrindiniai simboliai yra varnelės arba kryžiukai, korta gali turėti nuo 1 iki keturių. Kiti galimi simboliai suteikia kortai specialias galias: žaibas tau leidžia panaikinti kitos kortos rezultatą; perbrauktas žaibas apsaugo nuo rezultato panaikinimo; kortos leidžia tau pasikeisti 2 kortas; deimantas leidžia paimti deimantą (2 taškai žaidimo gale), maišas leidžia paimti daiktą, daiktai įneša daugiau chaoso žaidime. Kaip manote galios nėra labai ypatingos ir aš su jomis turiu vieną problemą: deimantus galima atiminėti iš kitų žaidėjų. Nefaina.

Žaidimas žaidžiamas du skyrius, kiekvienas skyrius turi po 4 raundus. Tarp pirmo ir antro skyriaus yra vienas neesminis skirtumas, kuris padaro žaidimą labiau chaotišku.

Žaidimo pradžioje atverčiamos 4 nuotykių kortos. Nuotykių kortos turi nedidelį tekstą susijusi su knyga. Tokius pačius simbolius (be specialių galių) kaip personažų kortos viršutiniame kariame kampe. Ir du simbolius apatiniuose kampuose. Prie to dar sugrįšiu.

Raundo pradžioje aktyvus žaidėjas išsirenka vieną nuotykį ir tuomet visi žaidėjai išsirenka po vieną kortą iš savo rankos. Kortos padedamos užverstos ir tuomet visi kartu atverčia. Įvykdomos specialios galios eilės tvarka ir suskaičiuojami rezultatai. Tuomet vėl kartojamas tas pats procesas.

Jeigu žaidžiama keturiese, tai kiekviename skyriuje, žaidėjai gali išsirinkti po vieną nuotykį. Jeigu žaidžiama su kitu skaičių žaidėjų prasideda linksmoji matematika. Kažkas turi daugiau nuotykių pasirinkimų nei kiti žaidėjai.

Kaip žinoti kokį nuotykį išsirinkti? Kiekvienas žaidėjas žaidimo pradžioje gauna po tikslų kortelę. Deja, tikslų kortelės yra labai nuobodžios. Tarkim, viena sako: gausi 5 taškus jeigu raudonas žetonas bus pirmas; kita sako: gausi 5 taškus jeigu raudonas žetonas bus paskutinis. Visai realu, kad abi kortos bus žaidime. Taigi, vienas žaidėjas stengsis raudoną žetoną padaryti pirmu, antras žaidėjas stengsis jį padaryti paskutiniu ir sumoje nei vienas taškų negaus.

Pavyzdžiui žaidėjas išsirenka kortą, kuri turi vieną kryžiuką. Tai reiškia, kad jeigu nieko neatsitiktų, žaidėjas turėtų įvykdyti neigiamą balsavimo rezultatą, kuris būtų: paeiti su mėlynu žymekliu per vieną. Bet toks rezultatas nėra garantuotas, nes galutinis rezultatas bus nuspręstas suskaičiavus visų žaidėjų ir nuotykio kryžiukus bei varneles. Jeigu varnelių daugiau, tuomet įvykdomas teigiamas rezultatas, kuris mūsų pavyzdžio atveju būtų raudonas žymeklis paeina per du. Jeigu daugiau kryžiukų, tuomet įvykdomas neigiamas rezultatas. Kaip ir viskas paprasta, nieko ypatingo.

Tarkim, jums reikia, kad mėlynas žymeklis būtų pirmas. Deja, viena akivaizdi žaidimo problema, kad mėlyni ir žali žymekliai juda tik tuomet kai nuotykio rezultatas yra neigiamas. Atitinkamai raudoni ir geltoni žymekliai juda, tuomet kai nuotykio rezultatas yra teigiamas.

Žaidimo pradžioje jūs gaunate 9 kortas, kas atrodytų yra labai daug, bet visai realu, kad visos jūsų turimos kortos yra tik su varnelėmis t. y. duoda teigiamą rezultatą. Taigi, jūs net negalite pasiekti savo tikslo.

Kita problema, vienu metu būna atversti keturi nuotykiai, kas šiaip jau atrodytų daug. Bet visai gali būti, kad nėra nei vienos kortos, kuri judina mėlyna žymeklį. Arba gali būti viena korta, kuri judina mėlyną žymeklį, bet jinai yra su trim varnelėm, o jums reikia pralaimėjimo.

Realiai, kur čia yra žaidimas? Kortos rankoje – sėkmė, nuotykiai – sėkmė, tu gali galvoti, kad balsavimo metu darai įtaką rezultatui, bet realybėje tavo yra tik vienas balsas iš grupės ir nėra jokios priežasties kodėl kiti žmonės norėtų tau padėti arba trukdyti.

Dar nepakalbėjom apie taškus. Jeigu įvykdei savo tikslą, tai gausi tiek taškų, kiek jis sako. Realu, kad negausi nieko. Daugiausiai iš vienos kortos galima uždirbti 12 taškų. Tarp 12 ir 0 yra milžiniškas skirtumas. Už kiekvieną deimantą gausite po 2 taškus, žaidime yra 5 deimantai, todėl teoriškai galima gauti 10 taškų, realu gauti 4. Ir galiausiai gausite taškus už 8 kortas, kurias sužaidėte, taškų kiekis priklauso nuo to, kurioje taškų zonoje žymeklis atsidūrė. Tarkim, jeigu raudonas žymeklis atsidūrė 2 taškų zonoje, tai kiekviena sužaista raudona korta duos jums po 2 taškus. Teoriškai įmanoma uždirbti 40 taškų. Realybėje, jūs uždirbsite arčiau 20 tašku. Taigi, jeigu įvykdėte savo tikslų kortą, gausite maždaug trečdaliu daugiau taškų nei kiti žaidėjai.

Iš vienos pusės aš negaliu pasakyti, kad šitame žaidime nieko nėra. Iš kitos pusės nežinau ar tokį taisyklių rinkinį turėčiau vadinti žaidimu. Taip, jūs praleisite laiką kažką darydami, bet ar tai bus smagus laikas?

Žaidimo trukmė: 20-30min.

Žaidėjų skaičius: 2-6.

Sudėtingumas: 1.75 (lengvas).

Sukūrimo metai: 2025

Žaidimo kalba: anglų.

Žaidimo kategorija: sėkmė.