Tai yra pirmoji Raudonųjų maišo (?) ciklo knyga. Aš neskaitysiu antros knygos. Daugybė žmonių mėgsta, giria šitą knyga, bet manęs jinai visai nesužavėjo. Pakalbėkime apie tai.

Jeigu žiūrite anime, tai pastebėjote, kad paskutiniu metu labai populiari tema: pagrindinis veikėjas dėl vienų ar kitų priežasčių perkeliamas į kitą pasaulį. Aišku, kitame pasaulyje istorijos pasakojimas prasideda nuo gimimo, tuomet jis užauga ir įdomūs dalykai prasideda kažkur 5 epizode. Būtent taip parašyta šita knyga.

Šitą knygą galima pradėti skaityti nuo 113 puslapio arba 16 skyriaus. Knyga turi 382 puslapius, taigi ~30% yra tiesiog šlamštas. Viską kas įvyko iki 16 skyriaus galima sutraukti į vieną, maksimum du puslapius. Tai nėra svarbu ar įdomu.

Po 16 puslapio knyga pradeda gerėti ir tai duoda vilties, kad sekanti knyga serijoje bus dar geresnė, bet šita knyga nėra tokia gera, jog norėčiau sužinoti ar tai yra tiesa.

Viena priežastis kodėl aš nemėgstu senų knygų yra ta, kad aplinkos aprašymai tęsiasi be galo ir be krašto. Džeko Londono laikais žmonės nemokėjo naudotis Google, tai tokie aprašymai yra pateisinami, bet šiais laikais tam pasiteisinimo nėra. Šitoje knygoje aprašymai yra labai detalūs ir nepalieka nieko jūsų fantazijai.

Šitoje knygoje žūsta daugiau žmonių nei knygoje yra puslapių ir jums, skaitytojui, tai visiškai nerūpi. Geriau žūtų vienas personažas, kuris man rūpi, nei tūkstančiai, kurie man nerūpi.

Didžioji dalis istorijos yra labai lengvai ir iš anksto nuspėjama. Pavyzdžiui, kai sužinote, kad 16-metis yra vedęs, iš karto kyla klausimas kada/kaip jo žmona mirs? Dalykai, kurie akivaizdūs skaitytojui, deja, nėra akivaizdūs pagrindiniam veikėjui ir tai šiek tiek erzina, bet tik šiek tiek.

Šitame pasaulyje žmonės yra suskirstyti į kastas/klases priklausomai nuo plaukų spalvos. Raudonieji – pačioje apačioje yra kalnakasiai, geltonieji - pačiame viršuje yra įvairūs vadovai bei politikai. Kitos spalvos šitoje knygoje paminimos tik prabėgomis ir galbūt kitose knygose joms skiriama daugiau dėmesio.

Pagrindinis veikėjas norėdamas atkeršyti už žmonos mirtį nusprendžia pakeisti esamą santvarką. Kaip 16-mečiai keičia pasaulį? Stodami į universitetą. Universitetas nėra toks į kokį ėjote jūs, aš ar Haris. Tai panašiau į Bado žaidynes. Dalyviai suskirstomi į skirtingas grupes ir jos turi kovoti viena su kita, bet nugalėtoju gali būti tik vienas studentas.

Šitas siužetas man nepasirodė originalus. Man primena vieną, o gal dvi knygas, kurias skaičiau prieš daug metų. Tiksliai neatsimenu kokios tos knygos bet kažkodėl pagalvojau apie William R. Forstchen Aleksandro žiedas ir Pražuvęs pulkas.

Mano vertinimas:

– nieko ypatingo, nieko gero.

Tai yra antra The Invisible Library serijos dalis. Man labai patinka idėja, kad egzistuoja biblioteka iš kurios galima keliauti į daugelį pasaulių. Šitoje knygoje pagrindinė veikėja aplanko net tris skirtingus pasaulius. Ir su tuo yra tik vienintelė problema. Man tie visi pasauliai atrodo identiškai, nors turėtų būti skirtingi.

Kurti filmus yra lengva: pafilmuoji Azijoje, Pietų Amerikoje bei Europoje ir turi tris skirtingus pasaulius. Knygoje pasauliai turi skirtis ne aprašymais, o tai kaip jie sąveikauja su pagrindiniu veikėju. Deja, būtent šito ir nėra.

Tęsiant trūkumų sąrašą, kartais dialogai yra tiesiog mediniai. Veikėjai kalba tam, kad kalbėtų, o ne tam, kad suteiktų naujos informacijos kitiems personažams ar skaitytojui. Nu kam to reikia?

Pagrindinė veikėja yra jaunesnioji bibliotekininkė, galvotum, kad jaunesnioji reiškia, kad jos magijos galios yra ribotos, bet ne… Veikėja susiduria su daugybe problemų/iššūkių, kaip juos sprendžia? Magija. Ką daryti, jeigu magija nesuveikia iš pirmo karto? Rėkti. Rėkimas išsprendžia visas problemas. Kai esi plaktukas visos problemos atrodo kaip vinis, bet tai yra nuobodu.

Jeigu yra koks nors nuodėmių sąrašas, kaip neturėtų būti pradedama knyga, tai čia autorė padarė visas tas nuodėmes. Įsivaizduokite, kad knyga prasideda teksto ištrauka skirta bibliotekos mokiniams. Ką? Kaip? Kodėl? Tuomet seka prologas ir tik tuomet prasideda istorija.

Šitą pastraipą praleiskite, nes tai bus nedidelis siužeto spoileris. Pagrindinė veikėja keliauja į pasaulį pilną chaoso, tas pasaulis yra kenksmingas žmonėms, todėl veikėja turi keliauti viena. Ir staiga iš krūmų iššoka žmogus ir nieko… Iki knygos pabaigos laukiau autorės paaiškinimo kaip tai įmanoma, gi sakė, kad negalima ir nesulaukiau…

Knygos pabaiga irgi yra tokia… Įsivaizduokite, kad serialo kūrėjas vidury sezono sužinojo, kad serialas nebus pratęstas sekančiam sezonui, tai jis padarė geriausią ką gali, pabaiga kaip ir yra, bet tokia nepatenkinama.

Gerai, pasiskundėm pakalbėkime apie knygą. Kai (veikėjo vardas), kuris yra drakono sūnus, yra pagrobiamas fėjų. Jis yra nugabenamas į Veneciją, kuri yra pilna chaoso, todėl joks kitas drakonas ar žmogus negali čia atkeliauti. Pagrindinė veikėja – Irena turės viena keliauti ir išgelbėti drakoną. Jeigu jai nepavyks, tuomet kils karas tarp Fėjų ir Drakonų ir daugybė nekaltų žmonių nukentės.

Bendrai paėmus knyga skaitosi lengvai ir smagiai išskyrus medinio dialogo vietas, bet jinai nepasiūlo nieko gilesnio, įdomesnio.

Mano vertinimas:

– knyga nėra bloga. Knyga toli gražu nėra gera. Tokia vidutiniška.

Kai pamatau, kad knyga gavo prestižinę premija man dažnai kyla klausimas: o tai nieko geresnio tais metais buvo išleista?

Tai yra 480 puslapių knyga ir pirmus 80 nieko neatsitinka. Ne tai, kad vėliau būna daug veiksmo. Aš negaliu sakyti, kad visiškai nieko nevyksta, bet… Rimtai, nieko geriau nebuvo?

Tai apie ką knyga? Lsel stoties ambasadorius mirė įtartinomis aplinkybėmis. Naujai paskirta ambasadorė Mahit Dzmare keliauja į Teixcalaanli imperijos sostinę atstovauti stotį. Knyga labai gerai atpasakoja ambasadorius darbo subtilybes: susitikimai, laiškų rašymas, daugiau susitikimų, daugiau laiškų. Tai yra nuobodžiausia knyga, kurią skaičiaus šiais metais. Iki 280 puslapio buvo trys pasikėsinimai į ambasadorės gyvybę, kas gaunasi, vidutiniškai pasikėsinimas kas 100 puslapių, bet daugiau nieko neatsitiko. Nei ambasadorė, nei kiti veikėjai nieko nedaro dėl pasikėsinimų.

Pagrindinė veikėja nėra istorijos vairuotoja, bet keleivė. Daug dalykų vyksta aplink ją, bet jinai neturi jiems įtakos. Tie dalykai vyktų nepriklausomai nuo to ar pagrindinė veikėja egzistuotų ar ne.

Dabar nukrypkime nuo istorijos, į dalykus iš knygos, kurie man užkliuvo. Stoties gyventojai sulaukę tam tikro amžiaus ir gavę tam tikras pareigas gauna implantą. Implantas priklausė žmogui, kuris anksčiau dirbo tą patį darbą. Implantas įrašo žmogaus gyvenimą ir po mirties yra perduodamas kitam žmogui, kuris dirbs toje pačioje profesijoje. Kartais implantas būna net 14 kartų. Dėl to, kad būtų paprasčiau skaičiuoti, įsivaizduokite, kad žmonės gyvena 50 metų ir implantas yra 10 kartų, tai būtų 500 metų istorija. Įsivaizduokite, kad pirmo pasaulinio karo kareivis gauna implantą kareivio laimėjusio Žalgirio mūšį, ar jam būtų labai naudingos tos žinios? Net, jeigu mes galvojame, kad viduramžiais viskas vyko lėtai, vis tiek pokyčiai tarp kelių kartų vyko, ne taip greitai kaip dabar, bet vis tiek… Ar šitame pasaulyje laikas yra sustojęs? Jūs negyvenate, taip ilgai, bet parodykite technologiją, kuri nepasikeitė jūsų gyvenime.

Implantas turėjo būti paslaptis žinoma tik stoties gyventojams, bet paaiškėja, kad apie implantus nežino tik tie, kurie slėpėsi po pernykščiais lapais. Dabar kažkodėl tarp rašytojų madinga sukurti paslaptis, apie kurias niekas neturėtų žinoti ir tuomet jas atskleisti visiems.

Stoties gyventojai degina mirusius. Norint deginti reikia deguonies. Ar deguonis neturėtų būti prabanga stotyje?

Knygos gale yra net 12 puslapių terminų paaiškinimas. Kaip galite nuspėti knygą buvo labai sunku skaityti dėl išgalvotų, neištariamų žodžių reiškiančių pareigas ar panašius dalykus. Veikėjų vardai taip pat netradiciniai, kas taip pat pasunkina knygos skaitymą.

Ši knyga tik dar kartą patvirtina mano įsitikinimą, kad knygos storis atvirkščiai proporcingas jos kokybei. Murderbot knyga yra 3x plonesnė ir 100x geresnė.

Mano vertinimas:

– aš nesuprantu kodėl tokios knygos yra leidžiamos, kodėl jos yra skaitomos ir kaip jos laimi apdovanojimus.

Kadangi man patiko autoriaus knygos apie vandens pabaisas, tai pagalvojau reikia pabandyti ir kitas to paties autoriaus knygas. Ši knyga man labai priminė Martha Wells - City of Bones (tikrai ne todėl kad pavadinime yra žodis „miestas“). Bet jeigu gerai atsimenate, tą knygą pavadinau vidutiniška. Šitos knygos įspūdžiai prastesni.

Pagrindinė veikėja Shara atvyksta tirti savo draugo istorijos profesoriaus Efrem Pangyui žmogžudystę. Ir jeigu pasakyti kodėl veiksmas prasideda lengva, tai pristatyti istoriją nėra taip lengva. Yra dvi tautos Kontinentas ir Saypur. Seniau Kontinentas buvo pavergęs Saypur, bet laikai pasikeitė ir Saypur pavergė Kontinentą. Saypur nebuvo draugiškas ir uždraudė Kontinentui žinoti jų istoriją, praeitį. Kontinentas seniau turėjo savo šešis dievus, bet Saypur kovodamas dėl savo laisvės juos visus nužudė. Ar bent jau taip oficialiai mokoma Saupyr mokyklose. Panašu, kad dalis Kontinento gyventojų tiki, kad jų dievai nėra mirę ir siekia juos sugrąžinti. Ir gali būti, kad profesorius kaip tik sužinojo apie sąmokslą.

Autorius yra amerikietis. Kaip žinoti? Knygos veiksmas prasideda teismo salėje. Amerikiečiai labai mėgsta savo teismo procesus. Parodykite amerikietišką serialą, kuris turėjo daugelį sezonų ir neturėjo nei vienos serijos apie teismą. Net ir Star Trek serialas, kuris turėjo būti apie ateitį, turėjo teismo epizodų.

Absurdiškiausia, kad vėliau niekada knygoje neatsidursite teismo salėje, ir net tie personažai, kuriuos sutiksite, daugiau neatliks tų funkcijų, kurias atliko knygos pradžioje.

Yra labai daug dalykų, kurie man nepatinka. Pavyzdžiui pagrindinė veikėja – Shara. Man nepatinka kaip jinai elgiasi, kaip jinai mąsto. Man nepatinka Ministrė, nors jinai yra už tūkstančių kilometrų, iš karto žino ką Shara padarė. Man nepatinka politika fantastinėse istorijose, nors turiu pripažinti, kad tos politikos nėra tiek daug.

Man nepatinka knygos pasaulis. Mūsų pasaulyje fotografija buvo išrasta 1816, automobilis 1886 metais. Knygoje veiksmas vyksta maždaug dešimt metų po kameros išradimo, bet jie taip pat turi automobilius ir tai nėra naujas ar keistas dalykas. Aišku, nereikia tikėtis, kad visuose pasauliuose išradimai atsiras ta pačia tvarka kaip pas mus, bet…

Knygoje yra daug veiksmo, bet tai nėra detektyvas, tai nėra bylos tyrimas.

Žinote, kaip nugalėti dievus? Vartokite narkotikus.

Ai, ir dar visos tos ištraukos atseit iš istorinių šaltinių yra visiškas šlamštas, kuris gadiną popierių, bet neprideda nieko istorijai. Juos išmetus knyga būtų kokia 50 puslapių plonesnė.

Tai yra pirmoji miestų trilogijos dalis. Antroje dalyje Shara nėra pagrindinis veikėjas. Matyt ne man vienam jinai nepatiko.

Mano vertinimas:

– jeigu esu sąžiningas, aš negaliu pasakyti, kad knyga yra bloga, jinai man tiesiog nepatinka, bet galbūt jums patiktų.

Tarp pasaulių egzistuoja biblioteka, kurios tikslas yra rinkti (kaupti?) retas knygų versijas, kurių nėra alternatyviose pasauliuose. Pagrindinė veikėja, jaunesnioji bibliotekininkė Irena gauna užduotį parnešti brolių Grimų pasakas. Lengva užduotis ar ne?

Jinai gauna asistentą, kuris nėra bibliotekininkas, bet jis penkis metus studijavo ir dabar atėjo laikas atlikti praktinę užduotį.

Gerai, pakalbėkime apie dalykus, kurie man užkliuvo. Jaunesnioji bibliotekininkė siunčiame į chaoso pilną pasaulį. Chaosas knygos pasaulyje iš principo yra juodoji magija, kuo daugiau chaoso, tuo pavojingesnis pasaulis. Jeigu pasaulis yra toks pavojingas, kad ant durų užklijuoti plakatai raudonais užrašais, kodėl nesiunčiamas labiau patyręs bibliotekininkas?

Atvykus į pasaulį paaiškėja, kad knygos savininkas nužudytas, o knyga pavogta. Tai kur ta knyga yra dabar? Kodėl jos nori tiek daug žmonių?

Pasaulis yra stimpunko Londonas su vampyrais, vilkolakiais ir fėjomis. Fėja bent jau yra vienas iš pagrindinių blogiukų, bet vampyrai ir vilkolakiais yra tik dekoracijos ir nedaro jokių vampyriškų ar vilkolakiškų dalykų.

Kitas priekaištas – knygos pradžia. Žinote klasikinius veiksmo filmus, kur Rambo ar koks kitas superherojus grįžta iš misijos, parodo, koks jis super šaunus ir tuomet jo vadovas sako: o dabar imk tikrą misiją. Tokie dalykai yra labai gerai veikia filmuose, bet aš nemanau, kad jie gerai veikia knygose, knygos nėra filmai ir neturėtų prasidėti kaip filmai.

Trečias priekaištas, autorė pristato tris personažus iš eilės ir visų vardai prasideda iš B raidės. Abėcėlė turi daugiau raidžių!

Ketvirtas priekaištas, Nematoma Biblioteka yra slapta organizacija apie kurią eiliniai žmonės neturėtų žinoti, bet Irena be jokių priežasčių ima ir papasakoja viską apie ją eiliniam Londono gyventojui (ir vėliau nesulaukia jokių pasekmių), kas per š?

Penkto priekaišto negaliu pasakyti be spoilerių, tai gal praleiskite šitą pastraipą. Yra personažas vardu Bradamant – vyresnioji bibliotekininkė. Iš pradžių Bradamant nori atimti užduotį iš Irenos, bet ši nepasiduoda. Vėliau paaiškėja, kad Bradamant be leidimo atėjo į pasaulį ir pavogė daugybę knygų. Kai Irena ir Bradamant kartu atsiduria komplikuotojo situacijoje, jos abi kovoja ir padeda viena kitai. Kaip ir viskas gerai. Bradamant nėra mėgstamas personažas, bet labai geras personažas. Tuomet įdomiausias momentas, Bradamant mano, kad galės gauti knygą pirma, todėl suleidžia Irenai paralyžiuojančių. Vis dėl to, viskas susiklosto taip, kad Irena sugeba pirma gauti knygą, tuomet Bradamant sako: duok man knygą, aš nepavogsiu. Irena atiduoda knygą ir Bradamant iš tiesų nepavogia. Kas per š?! Toks epiškai geras t. y. blogas personažas ir paskutiniu momentu viską sušika laikydamasis žodžio.

Šita knyga, bent jau pagal idėja man primena dvi kitas knygas. Sergej Lukjenenko (autorius rusas, todėl apie jį šiais laikais kalbėti negalima) Juodraštis knygoje, pagrindinis veikėjas gali keliauti tarp pasaulių ir jis tą iš tiesų daro, o ne tik paminima, kaip foninis dalykas. Knygoje Šalčio krantai, veikėjai žino magiškus žodžius, kurie gali atlikti tam tikrus dalykus/funkcijas. Šitoje knygoje yra magiška bibliotekos kalba.

Neskaitant visos kritikos, kurią išsakiau, turiu pripažinti, kad knyga susiskaitė labai smagiai ir man patiko.

Mano vertinimas:

– bendrai paėmus tai yra vidutiniška knyga, įdomios idėjos, bet jas realizuojant yra trūkumų. Kita vertus, tai yra pirmoji autorės knyga, kad suteikia vilties, kad kitos knygos bus geresnės.

Mes su draugais kartais juokaujame, kad darbas yra vergija. Ši knyga teigia, jog tai nėra atsitiktinumas, o sistema buvo sukurta tam specialiai.

Kapitalizmo apibrėžimas (laisvas vertimas iš knygos): kapitalizmas yra ekonominė sistema pagrįsta kolonijiniu plėšimu. Jis veikia nuolat kintančiame ir save vartojančiame pasienyje, kur valstybė ir įtakingi privatūs interesai naudoja įstatymus paremtus smurto grėsme, tam kad paverstų viešus resursus privačiais.

Kapitalizmas užgimė 1420 metais, kai portugalai kolonizavo Madeirą. Madeira tuo metu buvo negyvenama sala pilna medžių, todėl kolonistai pradėjo eksportuoti medžius į Portugaliją. Po kelių dešimtmečių kolonistai atrado geresnį Madeiros panaudojimo būdą: cukraus gamyba. 1470 metais Madeira buvo didžiausias cukraus eksportuotojas pasaulyje. Cukraus gamyba pasiekė piką 1506 metais, per sekančius 20 metų produkcija krito 80%. Kas atsitiko? Madeiroje nebeliko medienos (1 kilogramui cukraus pagaminti reikia 60 kilogramų medienos).

Ką kolonistai darė, kai pasibaigė mediena? Tą patį ką daro visi kapitalistai – persikėlė į kitą salą - San Tomė ir vėl visą procesą pakartojo iš pradžių. Bumas, krachas ir pasitraukimas į kitą vietą yra kapitalizmo ciklas. Krizės nėra šalutinis poveikis, krizės yra kapitalizmo sistemos esmė.

Daugelis žmonių galvoja, kad mes gyvename kapitalizme, bet tai ne tiesa. Dabartinė sistema vadinasi neoliberalizmas ir tai yra kapitalizmas ant steroidų.

Pagrindinė neoliberalizmo idėja yra vogti iš vargšų ir atiduoti pinigus turtuoliams. Dabar pasaulyje yra daugiau turtuolių nei bet kada anksčiau ir jie turtingesni nei bet kada anksčiau.

Neoliberalizmo pasekmės yra Trumpo ir panašių veikėjų atėjimas į valdžią, ko pasekoje demokratija užleidžia vietą diktatūroms.

Lengviausias būdas pakeisti vieną sistemą kita yra krizės metu. 2008 metų ekonominė krizė buvo puiki proga tą padaryti, bet, deja, niekas neturėjo gerų idėjų kaip ją pakeisti, taigi, mes likome su esama sistema.

Ši knyga yra iš tos pačios kategorijos/serijos kaip Vulture Capitalism, esminis skirtumas, kad ši knyga yra parašyta paprastai ir skaitosi labai smagiai. Vulture Capitalism surinko didelių kompanijų nuodėmes, ši knyga pasakoja neoliberalizmo istoriją ir kaip jis tapo dominuojančia ekonomine politika bei filosofija.

Vulture Capitalism daugiausiai fokusuojasi į JAV, bet truputi paliečia daugelį pasaulio valstybių. Ši knyga daugiausia fokusuojasi į Angliją, bet truputi paliečia ir JAV.

Gerai, tarkim, kad sutinkame, jog dabar viskas blogai ir reikia keisti sistemą, koks sprendimas? Šiame susiskaldžiusiame pasaulyje, kur žmonės jaučiasi vienišesni nei bet kada anksčiau, knyga siūlo kurti bendruomenes, taip sakant „statyti tiltus“. Idėja skamba labai viliojančiai, bet kaip tai virsta į ekonomiką? Knyga siūlo naudoti Porto Alegre modelį (daugiau apie jį skaitykite Vulture Capitalism knygos apžvalgoje). Su tuo yra keletas problemų. Pirma, modelis yra nebenaudojamas ir tai parodo, kaip lengva jį išstumti. Vienas milijonierius palieka teisingoje vietoje arbatpinigių ir viso gero. Kita problema, šitas modelis yra geras kiemo problemoms spręsti, bet valstybės turi santykių su kitomis valstybėmis, kas yra vadinama tarptautine politika ir šis modelis visiškai netinkamas tam (net knygos autoriai tą pripažįsta). Bet matyt, niekas nieko geriau šiuo metu nesugalvojo.

Mano vertinimas:

– aš manau, kad šią knygą privalo perskaityti visi, kad visi suprastų esamą problemą ir galėtume kartu ieškoti sprendimo. Jeigu aš manau, kad šią knygą privalo perskaityti visi, kodėl vertinimas nėra aukštesnis? Nes knygos pasiūlytas sprendimas, man kelia abejonių. Knyga padaro tik pusę darbo, kita pusę palieka knygos skaitytojams.

Heksologija yra viena iš keturių pagrindinių magijos rūšių. Kitos trys: burtai, alchemija ir nekromantija. Heksologija tai magiškų apskritimų paišymas. Magiški apskritimai neiškviečia demonų, bet atlieka kokius nors veiksmus pavyzdžiui padeda atsipalaiduoti arba apsuka drabužį.

Pagrindiniai veikėjai yra šeima: Isolde Wilby ir Warren Wilby. Moteris yra heksologė, vyras nešiojasi magišką krepšį. Karaliaus sekretorius pasamdo juos išsiaiškinti ar karalius turėjo nesantuokinių vaikų. Paprastai klausimas būna: ne ar, o kiek, bet nieko tokio.

Veiksmas vyksta magiškame pasaulyje (kaip galėjote nuspėti iš pirmos pastraipos), kuris man primena mūsų pasaulį XX amžiaus pradžioje: kai tik prasidėjo technologinė revoliucija, bet dar ne visi vienodai naudojo technologijas.

Wilby yra labiausiai nekompetentingi detektyvai, kokius man teko kada nors sutikti. Keisčiausia, kad jie apskritai tapo detektyvais. Yra įvairių heksų, bet nei vienas jų niekaip nepadeda su tyrimu tiesiogiai. Taip, jie apsaugo nuo piktų dvasių, bet kažkaip galvotum, kad talentas, kurį turi pagrindiniai veikėjai, padeda jiems darbe.

Kita vertus, jie turi daug magiškų daiktų ir idėjos čia yra nerealiai įdomios. Kiekvienas daiktas pats iš savęs galėtų būti vertas atskiros knygos, bet autorius tiesiog viską sugrūda čia. Tai kokie daiktai man patiko? Žiedas leidžia keliauti šešėliais iš vienos vietos į kitą, tarsi plauktum upe. Kastuvas leidžia apsilankyti mirusiųjų pasaulyje (kažkuria prasme, ne tiesiogiai).

Knygą skaityti nebuvo lengva, nes kodėl autorius turėtų vadinti automobilius automobiliais, o telefonus telefonais, jeigu gali tuos daiktų vadinti išgalvotais žodžiais? Ir aš net nekalbu apie visus magiškus monstrus, kuriuos sutiksite.

Knygos pradžioje autorius pademonstruoja gerą humoro jausmą. Pagrindinės veikėjos vardas yra „Yra ir visada bus“, o jos vyro „Karas blogas žmogus“, jeigu žiūrėsite ne kaip rašosi, bet interpretuosite žodžių tarimą. Deja, eigoje autorius pamiršta, kad turi humoro jausmą. Labai gaila.

Mano vertinimas:

– knyga yra pilna įdomių idėjų, bet tai nesukuria įdomios istorijos, veikėjų nekompetensija irgi manęs nežavi.

Tai yra gera knyga, bet pirma knyga man patiko labiau. Skaitant pirmą knygą nustebino pasaulis, jis buvo naujas, magiškas, nesuprantamas. Skaitant šią knygą pasaulis jau yra puikiai pažįstamas, jokių staigmenų. Pirmoje knygoje buvo didžiulė grėsmė, kad titanai prasiverš pro sieną ir ne tik eiliniai žmonės nukentės, bet ir pagrindiniai veikėjai gali žūti. Šitoje knygoje tokios grėsmės nėra, nors knyga susijusi su titanais. Pirmoje knygoje nusikaltimas buvo magiškas, šitoje – neįmanomas. Mirtis rojuje (ang. Death in Paradise) yra vienas iš geriausių detektyvių serialų. Kiekvienas epizodas yra neįmanomas nusikaltimas. Neįmanomas nusikaltimas nėra blogai, bet magiškame pasaulyje žymiai įdomiau, jeigu nusikaltimas yra magiškas.

Istorija prasideda tuo, kad dingo eilinis iždo pareigūnas (jie skaičiuojami tuzinais). Kai randamas pareigūno kūnas paaiškėja, kad tai nusikaltimas. Neįmanomas nusikaltimas. Kai Anagosa Dolabra ir Dinios Kol pradeda tyrimą, paaiškėja, kad tai tik vienas iš daugelio nusikaltimų. Ir, savaime suprantama, kad visi žmonės vietoj to, kad padėtų meluoja, trukdo ir visaip saugo savo subinę. Tai yra klasikinis detektyvas magiškame pasaulyje.

Rašydamas apie pirmą knygą, sakiau, kad atsitiktinių lietuviškų žodžių naudojimas vardams sukelia keistus jausmus. Dabar galiu pasakyti vienareikšmiškai – man tai nepatinka. Aukščiausio valdininko regione vardas (puslapis 116) yra Pelenai. Ji turi tris asistentus: Piktas, Nepasitiki ir Įsižeidęs. Tie trys asistentai jokio veiksmo neatlieka ir jeigu būtų ištrinti, niekas net nepastebėtų, bet reikalingi vien tam, kad pasakyti jų vardus.

208 puslapyje detektyvai išsiaiškina, kad žudiko vardas yra Sunus Pyktis. Sudėjus visas užuominas, kurias rašytojas pateikė anksčiau, aš žinau kas yra žudikas. Jeigu žudiko vardas būtų Tiesiog Petras ar aš būčiau atspėjęs žudiką taip anksti? Nežinau. Bet kuriuo atveju turėjau laukti dar 200 puslapių, kol detektyvai išsiaiškins kas yra žudikas.

Jeigu sužinoma kas yra žudikas 208 puslapyje, kodėl knyga yra 450 puslapių storio? Sužinojai, kas yra žudikas, suimk ir baigtas kriukis. Dabar mes žinome žudiko vardą, bet, kadangi, jis neprisistatinėja savo vardu, mes nežinome kas jis iš tiesų yra…

Iki šiol autorius yra parašęs dvi trilogijas. Kol kas nėra aišku ar bus trečia knyga, bet jeigu bus, manau, skaitysiu.

Mano vertinimas:

- bendrai paėmus tai yra nebloga knyga, bet pirma buvo geresnė.

Pasakysiu iš karto: nerekomenduoju šitos knygos. Knygos idėjos labai geros ir jas turėtų žinoti visi žmonės, bet rašymo stilius yra siaubingas ir paverčia skaitymą kančia.

Knygą sudaro trys dalys arba devyni skyriai.

Pirma dalis pasakoja kokios blogos yra didelės organizacijos. Iš principo kiekvieną skyrių sudaro organizacijos pavyzdys ir po to ilgas moralizavimas.

Pirmas skyrius pasakoja apie Boeing. Yra labai geras epizodas Last week tonight ir kalba apie tą patį, realiai galite pažiūrėti tą video ir neskaityti pirmo skyriaus.

Antras skyrius - Fordas. Esu skaitęs Fordo biografiją, jeigu ieškote blogiuko, kuris nebuvo valstybės vadovas, turbūt sunku rasti geresnį. Jeigu turite laiko, pasidomėkite, buvo „įdomus“ žmogus.

Trečias skyrius. Karantino metu visos valstybės sukūrė fondus padėti verslui, dažniausiai tie pinigai atiteko didelėms korporacijoms, kurios išmokėjo dividendus akcininkams ir atleido darbuotojus.

Antra dalis iš principo sako, kad valstybės yra blogis. Daugiausiai JAV ir Junginė Karalystė, bet prabėgom paminima ir keletas kitų. Priešingai ne pirmam ir antrame skyriuose, dabar imama daug kompanijų/situacijų ir moralizuojama po kiekvienos kompanijos istorijos pristatymo.

Ketvirtas skyrius prasideda Amazon istorija. Jinai dominuoja daugelyje rinkų, bet nėra laikoma monopolininku. Trys didelės kompanijos kontroliuoja 70% agrochemijos rinkos ir komercinių sėklų pardavimų. G4S - didžiausia apsaugos paslaugų kompanija - įsivėlė ne į vieną skandalą Anglijoje.

Penktas skyrius prasideda absurdiška WeWork istorija. BlackRock yra didžiausia investicijų valdymo kompanija pasaulyje. Rekomenduoju pasidomėti apie ją, labai įdomu.

Šeštas skyrius. ExxonMobil žinojo apie išmetamų dujų įtaką klimatui dar 1970 metais, bet kaip suprantate, nieko dėl to nedarė.

Septintas skyrius pasakoja apie JAV okupaciją Filipinuose. Kaip ir visos okupacijos, ši buvo žiauri ir daugybė vietinių mirė. Aš nežinojau, kad JAV buvo okupavusi Filipinus. JAV taip pat nuvertė Gvatemalos valdžią, aš šiek tiek apie tai užsiminiau savo tekste apie bananus. Ekvadoras padavė į teismą Texaco (kuri vėliau tapo Chevron) už gamtos teršimą ir laimėjo. Bet istorija čia tik prasideda. Chevron padavė į teismą Ekvadorą ir ne tik, ankstesnis sprendimas buvo panaikintas, bet dar priteista žala kompanijai už… kažką.

Trečia dalis yra skirta paprastiems žmonės, kurie bandė pakeisti dalykus į gerą. Kai kuriems pasisekė, kai kuriems ne.

Aštuntas skyrius. Pagrindinė istorija yra Lucas plan. Darbuotojai paruošė planą kaip išgelbėti kompaniją, bet tiek kompanijos, tiek Anglijos valdžia tam pasipriešino. Kita vertus, šitame skyriuje yra daug mažesnių istorijų, kurios susilaukė sėkmės.

Devintas skyrius. Pagrindinė istorija apie tai kaip Čilė bandė sukurti socialistinę valstybę. JAV negalėjo to leisti ir nuvertė valdžią.

Kaip galite matyti iš mano trumpų skyrių apibūdinimų, šitoje knygoje yra surinkta labai daug didelių kompanijų nuodėmių. Ypač nemalonu skaityti 7 skyrių. Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyko ir, kad JAV išleido daug pinigų, tam kad sutrukdytų kitoms valstybėms gyventi taip kaip jos nori.

Pirma ir antra knygos dalis sako: viskas yra blogai. Tai ką daryti? Teoriškai atsakymas turėtų būti trečioje dalyje, bet aš realiai pasigedau praktiškų, pritaikomų dalykų. Taigi, knyga kaip ir įvardina problema, bet nepateikia sprendimo.

Baigęs skaityti knygą nusprendžiau papildomai pasidomėti pavyzdžiais, kuriuos knyga pateikia kaip sėkmę (aštuntas skyrius) ir pasijaučiau apgautas.

Marinaleda yra kaimas Ispanijoje. ~2,5 tūkstančio gyventojų. 1979 metais mero rinkimus laimėjo Juan Manuel Sánchez Gordillo ir jis nusprendė paversti kaimą į socialistinį rojų. Ką tai reiškia? Jis savo protestais atkovojo žemes iš turtuolių, kurie žemės nedirbo ir įkūrė kolūkį. Visi kaimo gyventojai dirba kolūkyje ir gauna tą patį uždarbį, kuris yra didesnis nei Ispanijos vidurkis. Kolūkio idėja nėra sukurti efektyviausią ūkį, o suteikti darbo visiems, todėl specialiai auginamos daržovės, kurias sunku automatizuoti, pavyzdžiui pomidorai, papirkos. Niekas nenurodinėja kaip greitai reikia dirbti, tiesiog jausdamas grupės spaudimą stengiesi nebūti paskutinis. Darbas trunka 8 valandas kiekvieną dieną su pusvalandžio pietų pertrauka.

Jeigu nori namo, jis tau kainuos 15 eurų per mėnesį, bet turėsi pasistatyti pats. Namo negalima parduoti, bet jį gali paveldėti vaikai. Yra kitų socialinių dalykų (baseinas, vaikų pietūs), kurie yra nemokami arba kainuoja labai pigiai.

Žmonės, kurie kritikuoja merą netenka darbo ir yra išvejami iš miesto. Konkurencijos mieste nėra. Atidaryti barą, nebus didelės problemos, bet jeigu nori įkurti įmonę, kuri konkuruotų su kolūkio įmone (pavyzdžiui spausti aliejų), tai leidimo negausi. Miesto žmonės susiskirstę į dvi stovyklas: tie, kurie dievina merą ir tie, kurie bijo išsakyti savo nuomonę viešai.

Ar tai jums panašu į rojų? Sunkus fizinis darbas man tikrai nėra rojus, bet galbūt tai jūsų svajonių vieta?

2023 metais Gordillo nusprendė, kad jau yra per senas vadovauti bendruomenei ir perdavė valdžią savo pavaduotojui. Sekantys mero rinkimai įvyks 2027 metais. Ir tai yra įdomiausia dalis: ar vietiniai norės pokyčių ar vis dėl to norės išlaikyti sistemą gyvavusią daugiau nei 30 metų?

Kitas sėkmės pavyzdys Porto Alegre – Brazilijos miestas turintis daugiau nei 1 milijoną gyventojų. 1989 metais Darbininkų partija laimėjo vietinius rinkimus ir jie įvedė naują tvarką - dalyvaujamasis biudžeto sudarymas (ang. Participatory budgeting). Ką tai reiškia? Paprasti žmonės gali nurodyti, kaip išleisti miesto biudžetą. Aišku, realybė šiek tiek sudėtingesnė. Kiekvienas rajonas sudaro norų sąrašą ir išrenka atstovą, kuris turi apginti jų norus. Rajonų atstovai sudaro biudžetą ir jį pateikia. Meras gali jį priimti arba atmesti.

Mieste, kuris turi daugiau nei 1 milijoną gyventojų, šitame procese aktyviai dalyvaudavo apie 50 tūkstančių žmonių. Toks miesto biudžeto sudarymas labai stipriai pagerino miesto situaciją ir ištraukė daugybė žmonių iš vargšų sluoksnio.

2004 metais Darbininkų partija pralaimėjo rinkimus ir nauja valdžia paliko procesą tik dėl vaizdo visiškai ignoruodama žmonių norus. Oficialiai procesas panaikintas 2017 dėl mažo dalyvių skaičiaus, bet kai valdžia tave ignoruoja, tai suprantama, kad žmonės nenori dalyvauti.

Nors Porto Alegre netaiko dalyvaujamojo biudžeto sudarymo, tai įkvėpė daug kitų, ne tik Brazilijos miestų išbandyti šitą idėją. Taigi, galbūt tai yra pusinė sėkmė.

Mano vertinimas:

– aš norėčiau, kad šitą knygą paimtų ir perrašytų mokslo populiarinimo autorius, kad jinai pasidarytų prieinama paprastiems žmonėms, be trijų aukštų frazių kaip iš fizikos vadovėlio.

Man nepatiko pirmoji šių autorių knyga, tai kodėl aš nusipirkau antrą? Ar žinote įdomesnę temą nei miestas Marse? Nedaug žmonių rašo tokiomis įdomiomis temomis.

Paprastai, kai skaitau ne romanus, stengiuosi išsirašyti įdomiausias mintis. Taigi:

Visi žino, kad rusai į kosmosą siuntė šunis. Kiek iš jūsų žino, kad amerikiečiai į kosmosą siuntė beždžiones? Kiek iš jūsų yra girdėję, kad prancūzai į kosmosą siuntė katę?

23% astronautų, kurių misijos kosminėje stotyje truko 2 savaites ar trumpiau, skundžiasi regėjimo sutrikimais. Kai misijos trunka ilgiau, skaičius padidėja iki 50%.

Priklausomai nuo planetų pozicijų, signalo trukmė tarp Marso ir Žemės svyruoja tarp 3 ir 22 minučių į vieną pusę.

Kaip matote įdomių minčių yra ne kažką, tai apie ką knyga?

Knyga yra beveik 400 puslapių, ją sudaro 6 dalys arba 20 skyrių. 4 ir 5 dalys arba 100 puslapių knygos yra apie teisinius dalykus. Aš sutinku, kad negalima užsimerkti į teisinius dalykus, bet 25% knygos skirti tam atrodo gerokai per daug.

Pirmoji knygos dalis skirta kosmonautams. Joje yra skyrius apie seksą kosmose ~20 puslapių, realiai nieko nepasako. Skyrius apie psichologiją kosmose irgi ~20 puslapių, irgi realiai tame skyriuje nieko nepasako…

Antroji ir trečioji dalys yra skirtos miestų/gyvenviečių kosmose statymui. Tai yra įdomiausia knygos dalis. Tai turėjo būti viskas apie ką yra knyga ir visus kitus skyrius galima išmesti.

Paskutinė – šešta dalis yra toks apibendrinimas, pakankamai neblogas.

Mano vertinimas:

– turiu pripažinti, kad perskaitęs šitą knygą sužinojau daug dalykų, bet tuo pačiu nemanau, kad galėčiau šitą knygą kam nors rekomenduoti. Jinai nėra skirta masėms, apskritai, nežinau kam jinai yra skirta.